1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer>

SpausdintiEl. paštas

Etnografines gėles puoselėjanti šeima

  Žmogaus gyvenimas kaip išsiliejanti upės vaga. Tik  metai bėga, skuba kaip upės vandenys.

  Žvelgdama į Aukštadvario miestelį saulėlydžiui iš sostinės persikėlusią Veronikos ir Raimondo Pilipavičių šeimą, jų gyvenimą padalinčiau į keturis laikotarpius – vaikystę, nerūpestingą jaunystę, brandžiausią gyvenimo tarpsnį, atiduotą svarbiems darbams ir laimingą, tobulą brandų amžių, kai ilgametė patirtis dalinama, auginant gėles, puoselėjant paveldėtą tėvų sodybą, prižiūrint sodą, bites ir nuoširdžiai bendraujant su savo kraštiečiais.  Šiandieną pakalbinus bet kurį Aukštadvario seniūnijos gyventoją, jis pasakytų, kad Pilipavičių šeima yra pavyzdinė Aukštadvario krašto šeima.

  Veronika ir Raimondas nuo vaikystės neatskiriami. Raimondas gimė Aukštadvaryje, mokytojų šeimoje, o Veronika – gretimame Čižiūnų kaime, tačiau ji nuo mažens lankė Aukštadvario vidurinę mokyklą, ją mokė mokytojai - Raimondo tėvai ir tas artumas užsimezgė nuo mokyklos laikų. Vėliau Veronika dėstė ekonominius mokslus buvusiame Aukštadvario žemės ūkio technikume, tačiau neužilgo juos abu gyvenimas nubloškė į Vilnių. Sukūrę šeimą,  jie dirbo Lietuvos žemės ūkio ministerijos atskiruose padaliniuose. Veronika buvo mokslo metodikos skyriaus vyriausioji specialistė, atiduodanti visą save, kuruojant žemės ūkio technikumų, o vėliau profesinio mokymo institucijų programas. Ji yra viena iš LEADER programos įkūrėjų ir pirmųjų projektų kuratorių, atskleidžianti bendradarbiavimo idėjas tarp Lietuvos ir kitų respublikų vykdomų projektų.

 Raimondas buvo energetikos srities specialistas, o vėliau iki užtarnauto poilsio dirbo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus vyr. specialistu.

  Nors Lietuvos pereinamojo laikotarpio sudėtingas laikmetis jiems davė didžiulę atsakomybę, ugdė gilius patriotinius jausmus, tačiau neatėmė iš jų  didžiulės meilės savo tėviškei, gimtajam Aukštadvario kraštui.

Šiandieną Veronika ir Raimondas Pilipavičiai laimingi jaučiasi, puoselėdami iš Raimondo tėvų paveldėtą gražią sodybą. Jie puikiai prižiūri sodą, augina bites ir  puoselėja didžiulį etnografinį gėlių darželį, kuriame yra virš šimtas jurginų veislių. O kiekviena iš tų veislių yra pavadinta žmonių vardais – Veronika, Marytė, Jadvyga. Stebėtina, kad Veronika auginamų jurginų veisles taip atskiria ir tuos jų vardus taip prisimena, nes kiekviena gėlė jai primena žmones, su kuriais ji mintimis bendrauja  iki šiolei. Proginių švenčių metu jų išaugintų jurginų kompozicijomis  yra puošiama Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčia, organizuojamas „Jurginų paradas“ Aukštadvario bendruomenėje rugsėjo pirmosios ir  tradicinių švenčių metu.

  Veronika ir Raimondas Pilipavičiai yra didžiuliai savo krašto patriotai. Raimondas kuria eiles, o Veronika gieda bažnytiniame chore, jie abu yra Aukštadvario bendruomenės ir asociacijos „Aukštadvario senjorai“ nariai, o Veronika yra nuolat renkama abiejų asociacijų tarybų nare.  Jie abu yra gerbiami aplinkinių, savo patarimais, pagalba, dėmesiu visiems yra pelnę aukštadvariečių  pagarbą. O norisi pridurti, kad yra ir nuostabūs seneliai, nepaprastai mylintys savo anūkus – Kristupą ir Austėją, kurie ištisas vasaras poilsiauja pas senelius, padeda puoselėti jų sodybą ir visuomet pasitinka svečius.

  Veronikos ir Raimondo Pilipavičių sodyba yra šalia Aukštadvario regioninio parko administracinio pastato. Kadangi tai buvusi mokytojų sodyba, o Veronika  ir Raimondas joje  yra šventai išsaugoję daug senovės relikvijų, įvairių rankraščių, audinių, rankdarbių, Aukštadvario mokyklų nuotraukų, šią mokyklą baigusių  mokinių albumų, dalį jų yra paaukoję Aukštadvario gimnazijos kraštotyros muziejui, o dabar jie svajoja įkurti  savo sodyboje etnografinį muziejų ir šias sukauptas relikvijas išsaugoti  ateities kartoms. Tai yra didžiulis užmojis ir neįkainojama duoklė buvusiems Aukštadvario mokytojams ir mokiniams.

  O gyvenimo ratas vis sukas ir sukas. Šiandieną Raimondas Pilipavičius artėja prie garbingo 70-ties metų jubiliejaus slenksčio. Sakytume - artėja brandusis ruduo, tačiau Raimondo darbštumui, jo charakterio bruožui ir energijai dar toli iki sustojimo. Visada matau juos abu bėgančius, skubančius, turinčius daug užmojų ir svajonių.

 Mielieji Veronika ir Raimondai, tokio didelio jubiliejaus  proga sveikiname Jus abu, išsaugojusius tokį puikų šeimyninį židinį, prie kurio visuomet yra labai malonu sušilti.

P.S. Nuotraukose Veronika ir Raimondas Pilipavičiai savo etnografiniame gėlių darželyje.

Aukštadvario seniūnė  Jadvyga Dzencevičienė

 

Svarbi informacija

Paskutinės naujienos

KVIEČIAME

Kviečiame

Aukštadvario seniūnijoje nuskambėjo gamtos šventė - Sekminės

Aukštadvario – 2018 m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinės renginių sklaida paplito po visą Aukštadvario seniūniją. Saulėtą šių metų gegužės 20 d. sekmadienį Aukštadvario seniūnijos Čižiūnų seniūnaitijoje, Lietuvos edukologijos universiteto mokymo bazės „Tamašiava“ sporto stadione vyko puiki Sekminių šventė – kraštiečių susitikimas „Švęskime Sekmines drauge“. Sekminės - tai pavasario didžiųjų darbų užbaigimas ir įžanga į vasaros darbus. Juk dar taip neseniai, kai mūsų Lietuva garsėjo kaip žemdirbių kraštas ir nebuvo sunykę Sekminių senosios tradicijos, po bažnyčios jaunimas ir senimas, pasiėmę kraites sūrio, varškės, pyragų, sviesto ir giros rinkdavosi parugėn apžiūrėti jau plaukėjančių rugių, dainuojant ir šokant ratelius linksmai praleisti popietę. O apdainuoti rugiai visuomet augdavo geriau. Mūsų proseneliai senovės kultūroje Sekmines siejo su ganymo papročiais. Tą dieną piemenys puošdavo karves, o kerdžius – bulius beržų šakų vainikais. Kai piemenys pargindavo namo vainikuotus gyvulius iš laukų juos šeimininkai vaišindavo naminiais produktais – sūriu, pienu, kiaušiniais. Tokiose vaišėse dažniausiai vyraudavo skaičius septyni, jis turėjo atnešti žmogui laimę ir džiaugsmą. Piemenys iš šeimininkų gaudavo dovanų, o kas neduodavo, to gyvulius apkaišydavo kaulais ir sausomis šakomis. Vakare prasidėdavo iškilmingos vaišės su dainomis ir šokiais, kur piemenys pūsdavo medinius „lumzdelius“, o kerdžius - „ožragį“. Aukštadvaris – 2018m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinė nusprendė atgaivinti senąsias lietuvių liaudies tradicijas. Sekminių šventę pradėjome šv. Mišiomis Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčioje. Bažnyčios klebonas monsinjoras Vytautas Kazys Sudavičius aukojo šv. Mišias, o kartu meldėmės už Čižiūnų seniūnaitijos gyventojus. Po šv. Mišių atvykome į ežerais apsuptą Aukštadvario seniūnijos Tamašiavos kaimą, kuris nuo seno garsėjo pokaryje įkurtais Vaikų globos namais. Šiuo metu čia sėkmingai veikia Lietuvos edukologijos universiteto praktinio mokymo bazė, kurią kruopščiai prižiūri mūsų kraštietis Vytautas Sindaravičius ir jo darbuotojai. Ragų gaudesiu šventės pradžią paskelbė populiariausia Lietuvos tradicinės muzikos tautiška kapela „SUTARAS“ (vadovas Antanas Fokas). Visus susirinkusius sveikino Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė ir Lietuvos seniūnų asociacijos prezidentas, Trakų seniūnas Kęstutis Vilkauskas. Programoje dalyvavo Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinio etnografinis ansamblis „Verknė“ (vadovas Vaidas Lengvinas). Šio laikmečio „piemenėliai“ – Aukštadvario seniūnijos Bijūnų seniūnaitijos gimnastų grupė „Street workout Bijūnai“ visus maloniai nustebino savo įspūdinga gimnastų programa. Labai džiaugiamės šiai šventei gavę Naisių vasaros teatro dovaną. Į Tamašiavos kaimą atvažiavo didžiulis automobilis - kilnojama scena su visa įgarsinimo aparatūra. Tokioje puikiai įgarsintoje scenoje programą pateikė tautiška kapela „Sutaras“ (vadovas Antanas Fokas). Muzikantai taip sugebėjo įtraukti susirinkusius kraštiečius į lietuvių liaudies žaidimus, šokius, kad stadionas, kapelos vadovo Antano Foko žodžiais tariant „nuo šokių tapo asfaltu“. Prisimindami senąsias lietuvių liaudies tradicijas, į organizuojamą Sekminių šventę gausiai rinkosi vietiniai seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai. Jie džiaugėsi švente, bendravo tarpusavyje, dalyvavo Aukštadvario sporto klubo (vadovas Gediminas Pociūnas, šaudymo būrelio vadovas Viktoras Stukas) organizuojamose sportinėse varžytuvėse, turėdami galimybę pasivaržyti, šaudant iš lanko, mėtant smigį, pasagą. Nugalėtojai buvo apdovanoti pintais krepšiais bei kitais suvenyrais. Šventės dalyviai vaišinosi ant laužo kepta kiaušiniene, vietinių verslininkų ir namudininkų keptais kibinais, gira, įvairiais saldumynais ir kitokiais skanėstais. Stadionas tiesiog mirgėjo vasaros spalvomis, skambėjo nuo žmonių klegesio, o Tamašiavos kaimo kelio pakraštyje tiesiog neliko laisvos vietos nuo didelio automobilių srauto. Į šventę rinkosi giminės, kaimynai, kraštiečiai, svečiai. Gausiausiai susirinkusi Buividavičių giminė buvo apdovanota seniūnės prizu – mediniu laikrodžiu. Šventės organizatoriai pažėrė ir keletą liaudies išminties perliukų: tik po Sekminių galima pradėti maudynių sezoną, mat, tik tada laumės savo vandenis užleidžiančios, tik tuomet ir ant žolės sėstis ar voliotis galima. Mielieji, šią puikią lietuvių liaudies tradicijas gaivinančią šventę 2018m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinė skyrė kiekvienam Aukštadvario seniūnijos gyventojui, kraštiečiui, svečiui. Šventės organizatoriai - Aukštadvario seniūnija ir Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinys. Mes labai džiaugiamės, kad saulėta Sekminių diena ir 2018 m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinės renginių sklaida buvo tokia puiki ir maloni kiekvienam čia atvykusiam. Šokiais, žaidimais, sportinėmis varžytuvėmis ir dainomis mums pavyko sukurti labai gerą nuotaiką žmonėms. O dabar, gerai pasilinksminus, kviečiame visus naujomis jėgomis kibti į sekančius vasaros darbus.

Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė

P.S. Vaclovo Zabarausko nuotraukose akimirkos iš Sekminių šventės.

Skaityti daugiau... »

Apklausa

Ar lankėtės kada nors Aukštadvaryje?

 

 

 

 

 

 

 

  Rezultatai

Dabar tinklapyje

Mes turime 19 svečius online

Seniūnė

Jadvyga

Dzencevičienė

 

Prisijungti