1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer>

SpausdintiEl. paštas

Aukštadvario bendruomenės kelionė po Lietuvą

         Vykdant Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projektą „Aukštadvario bendruomenės iniciatyvų skatinimas, organizuojant kartų bendravimą“ siekiant labiau populiarinti bendruomenės kartų bendravimą, Trakų rajono savivaldybės koofinansavimo lėšomis šių metų rugsėjo 16-17 dienomis  organizavome dviejų dienų kelionę po Lietuvą.

   Ankstų rugsėjo 16 dienos rytą Aukštadvario bendruomenėje buvo tikras sujudimas.   Į UAB „Ringis ir Ko“ 42 vietų autobusą iš Ubiškių, Bijūnų ir kitų gyvenviečių bei Aukštadvario miestelio plūdo jauni  ir vyresni, aktyvūs bei žingeidūs mūsų  senjorai.

  Pirmasis kelionės sustojimas -  Raseinių rajono  Šiluvoje.  Tai  – miestelis, įsikūręs didžiųjų pelkių Šiluvos Tyrelio pietvakarių pakraštyje, 19 km į šiaurę nuo Raseinių, šilais apaugusioje vietovėje. Šiluva – Tytuvėnų regioninio parko dalis, šio krašto istorinio ir kultūrinio paveldo perlas, dvasios atgaivos šaltinis, paguodos ir ramybės kampelis. Šiluva vadinama Lietuvos Lurdu. Tai viena iš nedaugelio vietovių Europoje, kur Marijos pasirodymas (apsireiškimas) oficialiai pripažįstamas bažnyčios. Šiluvą 1993 metais savo apsilankymu pagerbė Šventasis Tėvas – Popiežius Jonas Paulius II, o  šiai istorinei datai atminti  Šiluvos bažnyčios fone jam yra pastatytas paminklas.  Aplankę Šiluvos bažnyčią, istorinį muziejų, išklausę malonios vienuolės pasakojimus, leidomės tolyn.

   Sekantis kelionės sustojimas – Kelmės rajono Tytuvėnuose, kur leidome sau pajusti turtingos gamtos ir nūdienos žavesį.

   Kelmės rajonas, būdamas prie istorinio kelio,  traukia lankytojus savo krašto įvairove: nuostabiais Dubysos, Ventos ir kitų upių vingiais, tyrais ežerais, daugybe paveldo objektų.  Per teritoriją teka Dubysa ir Venta su intakais. Tyvuliuoja 53 ežerai.  Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Kelmėje 1416 m. įsteigė parapiją ir pastatė bažnyčią. Antroji bažnyčia pastatyta 1484 m.

  Tytuvėnų apylinkės daug kuo traukia keleivį: puikūs šilai ir paežerės, architektūros paminklai ir dailės vertybės. Buvome tiesiog sužavėti XVII a. statytu ir šiuo metu Valstybės saugomu ir po gaisro atstatytu Šv. Mergelės Marijos bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansambliu, laikomu vienu gražiausiu baroko paminklų šiaurės rytų Europoje. Vienuolyno ir bažnyčios ansamblis įkurtas ant skardingo, kažkada patvenkto Tytuvos upelio kranto, o vakarinė ansamblio dalis remiasi į centrinę Tytuvėnų aikštę. Gidė pasakojo, kad  Bernardinų kompleksui tinkama statybų vieta buvo renkama net ketverius metus, o apsispręsti padėjo pranašiškas ženklas. Mat, vieną 1618 m. naktį būsimas statybų vadovas Tomas Kasparas su savo pameistriu pamatė ant kalnelio šviesulį, kurio nepajėgė užgesinti tą naktį siautęs vėjas. Regėjimas palaikytas stebuklu ir vienuolynui buvo parinkta kalnelio vieta. Netrukus ten padėtas kertinis bažnyčios akmuo ir pradėta rengtis statyboms.

Atsisveikinę su gide, keliavome į Tytuvėnų bendruomenės svetainę. Bendruomenės pirmininkė Irma Ridikienė pristatė bendruomenės veiklą, džiaugėsi, kad svetainę jie įsikūrė iš vietos veklos grupės projekto lėšų, o dabar čia dažnai renkasi įvairių amžiaus grupių bendruomenė. Vieni švenčia gimtadienius, jubiliejus, čia vyksta ir buvusių mokinių klasių susitikimai, o dar kiti tiesiog vakaroja. Aktyvios  Tytuvėnų bendruomenės veikla  mums buvo kaip pavyzdinė. Apjungus kelių kartų bendruomenės jėgas, daug galima pasiekti.

  Kad suspėti į savo suplanuotą laiką, ilgai neužtrukę, leidomės į Kelmės rajono Budraičių bendruomenę, kurioje yra įkurti trys bendruomenės verslai, atnešantys lėšas bendruomenei. Vienas iš jų – ekologiškų produktų perdirbimo įmonė, kurioje perdirbami ekologiški vaisiai ir daržovės, iš jų gaminamos ekologiškos sultys ir uogienės, daržovių troškiniai ir sūdyti daržovių mišiniai, įvairūs pagardai sriuboms ir padažams. Antras verslas – sulčių spaudykla. Čia spaudžiamos sultys vietos gyventojams iš vaisių ir daržovių tyliaeigiu presu. O „Trijų kartų namų“ kūrybinės dirbtuvės organizuoja keramikos, dekupažo, proginių puokščių komponavimo edukacinius užsiėmimus organizacijoms ir šeimoms bendruomenės namuose ar užsakovo pageidaujamoje vietoje.  Įsitikinome, kad vykdomas verslas ypač naudingas vietos bendruomenei, o uždirbamos lėšos naudojamos būtiniausioms bendruomenės išlaidoms ir veikloms.

Bendruomenė mielai dalijosi patirtimi, todėl pažėrę joms nemažai klausimų, pabandę patys pasigaminti suvenyrų iš molio, apžiūrėję gamybines patalpas, šarvojimo salę, papietavę Linos Barkauskienės kavinėje Tytuvėnuose, leidomės tolyn Telšių link.

Telšiai (žem. Telšē) – miestas šiaurės vakarų Lietuvoje, Žemaičių aukštumoje, prie Masčio ežero ir Durbinio upelio, 69 km į vakarus nuo Šiaulių. Telšių apskrities ir Telšių rajono savivaldybės centras. Rajonas apima 1439 kv. km., čia gyvena 46 tūkst. gyventojų.

Telšiai – šiuolaikinis Europos miestas – administracinis, ekonominis, religinis ir edukacinis Žemaitijos centras, kurio pažangą lemia aktyvūs, išsilavinę ir iniciatyvūs žmonės. Tai nuostabaus grožio miestas, apsuptas legendomis apipinto Masčiaus ežero, natūralaus kraštovaizdžio, turtingas istorija ir patrauklus jaukiomis, mažomis gatvelėmis, mėgstamas turistų. Telšių senamiestis yra vienas iš septynių Lietuvoje saugomų senamiesčių.

Priminsiu mielam skaitytojui, kad Telšiai - miestas, pastatytas ant septynių kalvų – kaip Roma, turintis didžiausią skaičių meškų simbolių, yra kultūros projekto „Ant septynių kalvų – septynios meno kalbos“ laimėtojas ir 2016m. oficialiai paskelbtas kaip Lietuvos kultūros sostinė.  Septynias meno kalbas  - skirtingas kultūros ir meno šakas reprezentuoja kultūros ir meno ambasadoriai bei kiti žymūs žmonės, kilę iš Telšių: folkloras – Loreta Sungailienė ir Stanislovas Kavaliauskas, literatūra – Lietuvos literatūros tyrinėtoja, profesorė Viktorija Daujotytė, muzika – muzikologas, dirigentas, profesorius Donatas Katkus, šiuo metu turintis sodybą netoli Aukštadvario, sportas – Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos garbės prezidentas, Lietuvos krepšinio federacijos vykdomojo komiteto narys Vydas Gentvilas, šokis – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjas Nerijus Juška, teatras – kino ir teatro aktorė rašytoja Nijolė Narmontaitė, vizualiniai menai – architektas, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius Algirdas Žebrauskas. Kokia paprasta ir kokia puiki projekto idėja, atnešusi Telšiams garbę.

Kelionės dalyviai, lydimi puikios gidės Kristinos, ilgai pasivaikščioję pėsčiomis po gražųjį Telšių miestą, pabuvoję edukacinėje pamokoje „Žemaičių patiekalai“, apsistojo nakvynei UAB „Telšių viešbutis“.

Telšiai nuo seno turėjo prekybos privilegiją, o 1791 m. buvo suteiktos ir Magdeburgo teisės bei miesto herbas. 1793 m. įkurta pirmoji Telšių mokykla (dabar istorijos ir architektūros paminklas). Ypač intensyviai Telšiai augo XIX a. pabaigoje. Iš ano laiko mieste išliko nemažai istorizmo stiliaus pastatų, sumūrytų iš netinkuotų raudonų plytų. Neveltui miestas yra vadinamas „Žemaičių sostine“. 2013 m. Telšiai tapo Europos Komisijos projekto EDEN nugalėtojais ir buvo paskelbti 2013 m. Lietuvos turizmo traukos vietove, antruoju turizmo perlu Lietuvoje po Druskininkų.  O 2016 m. Telšiai paskelbti Lietuvos kultūros sostine.

Sekančią dieną,  aplankę  krašto muziejų „Alka“ , kur buvome sutikti savo kraštietės iš Prienų rajono Stakliškių miestelio ir labai malonios gidės vardu Aida, pasivaikščioję gražiai sutvarkyta ežero pakrante, pasukome tolyn į Skuodo rajoną.

Skuodas (žem. Skouds) – miestas šiaurės vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, Klaipėdos apskrityje (75 km į šiaurę nuo Klaipėdos), 2 km į pietus nuo Latvijos sienos.  Skuodo rajonas – vienas iš mažiausių LR administracinių vienetų, jo teritorija užima 911 kv.km. Tai rami ir pramonės įmonėmis neapstatyta Lietuvos pradžia – vartai į šalies gilumą.

Skuodo rajono žemę gaivina upės ir upeliai. Pro Skuodą teka Bartuva, su intakais Luoba ir Apšė, Šventoji, o pietinį rajono pakraštį siekia Minijos baseinas, prateka upelis Notė.  Skuodo rajonas yra Salantų regioninio parko bei Žemaitijos nacionalinio parko dalis.   Vakariniu pakraščiu eina Kretingos–Priekulės (Latvija) geležinkelis.

Skuodo kraštas garsus ir Lietuvos žymiais žmonėmis – istoriku Simonu Daukantu, botaniku Jurgiu Pabrėža, kompozitoriais Jonu Švedu, Broniumi Jonušu ir kt.

Pirmas sustojimas – garsusis Apuolės piliakalnis. Tai Skuodo rajono pasididžiavimas.

Apuolė – pati pirmoji Lietuvos vietovė paminėta pasaulio metraščiuose (IX a.).

Siekiant paminėti metraščiuose užfiksuotus įvykius bei pagerbti kuršių protėvius jau dešimtus metus iš eilės čia yra rengiamas senųjų amatų, archajinės muzikos bei karybos festivalis Apuolė.  Amatus bei karybą demonstavo, senąsias dainas dainavo bei šokti mokino dalyviai iš viso Pabaltijo bei tolimesnių kampelių.  Tai vienas didžiausių gyvosios istorijos renginių Baltijos šalyse, sutraukiantis šimtus dalyvių ir keliasdešimt kart tiek daugiau lankytojų. Jau tradiciniu tapusiame festivalyje vyksta kuršių – vikingų kariuomenių susirėmimai, kovų turnyrai, senoviniai žaidimai bei rungtys, lankininkų rungtynės, koncertuoja įvairios archajinio folkloro grupės.

Šalia piliakalnio svetingai mus pasitiko Apuolės bendruomenės tarybos narė, vardu  Jadvyga, kuri daug pasakojo apie vietinių žmonių gyvenimą, apie bendruomenės veiklą, diskutavome apie abiejų bendruomenių vykdomus projektus.

Atsisveikinę su Apuolės bendruomenės lydere, skubėjome pietauti į UAB „Skuodiškių užeiga“, kur iš anksto buvome sutarę pietų laiką. Džiaugiuosi, kad visur buvome labai laukiami ir pamaloninti skaniais patiekalais.

 Toliau skubėjome į Skuodo rajono Mosėdžio miestelį.  Mosėdis – vienas gražiausių, tvarkingiausių, labiausiai turistų lankomas Žemaitijos miestelis, vadinamas „akmenų sostine“. Tai miestelis Skuodo rajono savivaldybėje, prie Bartuvos upės, 11 km į pietus nuo Skuodo ir 11 km į šiaurę nuo Salantų, Salantų regioniniame parke.  Miestelio pietinėje dalyje stūkso Mosėdžio piliakalnis, aptikti Mosėdžio pilkapiai.

Mosėdyje stovi Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1783 m., vėlyvojo baroko, turi klasicizmo bruožų; kryžminio plano, dvibokštė; mūriniai bokštai pristatyti 1844 m.). Bažnyčią juosia  akmens mūro šventoriaus tvora su barokiniais vartais (1783 m.) ir raudonų plytų mūro 19 Kryžiaus kelio stočių koplytėlių (1901 m.).

Akmenų gatvėje (anksčiau – Kapų), šalia bažnyčios, vis dar stovi namas, kuriame 1895 – 1898 m. gyveno rašytojas, kunigas, aktyvus lietuvybės puoselėtojas Juozas Tumas – Vaižgantas.

Labiausiai Mosėdį išgarsino gydytojas Vaclovas Intas ir jo įkurtas Respublikinis unikalių akmenų muziejus, kurį aplankę, stebėjomės, kad ne tik mūsų Trakų rajono vietovės yra akmenuotos. Akmenų muziejus Mosėdyje pradėtas kurti 1957 m., kai į miestelį dirbti atvyko gydytojas Vaclovas Intas. Kartą, lankydamas pacientus, gretimame kaimelyje jis pamatė apie 50 kg sveriantį akmenį, kurį pats dviračiu parsigabeno į ligoninės kiemą. Nuo tada ir prasidėjo didžioji gydytojo meilė akmenims. Ilgainiui, kai akmenys nebetilpo ligoninės kieme, gydytojas V.Intas pradėjo juos statyti gatvės pakraščiuose. Pamažu meile akmenims užsikrėtė ir patys mosėdiškiai, rieduliais pradėję puošti savo sodybas, nors iš pradžių jie savo gydytoją laikė keistuoliu. Taip Mosėdis ir akmenys tapo neatskiriami. 1979 m. Mosėdyje įsteigtas Respublikinis unikalių akmenų muziejus. 2005 m. jam suteiktas Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejaus vardas.  Šiuo metu muziejuje eksponuojama daugiau kaip 150 tūkst. įvairaus dydžio akmenų kolekcija – Lietuvoje paplitę Baltijos regiono uolienų rieduliai. Didžiausias muziejaus eksponatas sveria 50 tonų, mažiausias – vos kelis gramus.  Pasak muziejaus darbuotojų, tik atvykę į Mosėdį, mes pajutome paprasto akmens žavesį, akmens ir augalų harmoniją.

 Pasisėmę žemaitiškos stiprybės, kantrybės ir ryžto, laimingi sugrįžome namo.

 

Aukštadvario seniūnė,

bendruomenės tarybos pirmininko pavaduotoja Jadvyga Dzencevičienė

 

Svarbi informacija

Paskutinės naujienos

KVIEČIAME

Kviečiame

Aukštadvario seniūnijoje nuskambėjo gamtos šventė - Sekminės

Aukštadvario – 2018 m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinės renginių sklaida paplito po visą Aukštadvario seniūniją. Saulėtą šių metų gegužės 20 d. sekmadienį Aukštadvario seniūnijos Čižiūnų seniūnaitijoje, Lietuvos edukologijos universiteto mokymo bazės „Tamašiava“ sporto stadione vyko puiki Sekminių šventė – kraštiečių susitikimas „Švęskime Sekmines drauge“. Sekminės - tai pavasario didžiųjų darbų užbaigimas ir įžanga į vasaros darbus. Juk dar taip neseniai, kai mūsų Lietuva garsėjo kaip žemdirbių kraštas ir nebuvo sunykę Sekminių senosios tradicijos, po bažnyčios jaunimas ir senimas, pasiėmę kraites sūrio, varškės, pyragų, sviesto ir giros rinkdavosi parugėn apžiūrėti jau plaukėjančių rugių, dainuojant ir šokant ratelius linksmai praleisti popietę. O apdainuoti rugiai visuomet augdavo geriau. Mūsų proseneliai senovės kultūroje Sekmines siejo su ganymo papročiais. Tą dieną piemenys puošdavo karves, o kerdžius – bulius beržų šakų vainikais. Kai piemenys pargindavo namo vainikuotus gyvulius iš laukų juos šeimininkai vaišindavo naminiais produktais – sūriu, pienu, kiaušiniais. Tokiose vaišėse dažniausiai vyraudavo skaičius septyni, jis turėjo atnešti žmogui laimę ir džiaugsmą. Piemenys iš šeimininkų gaudavo dovanų, o kas neduodavo, to gyvulius apkaišydavo kaulais ir sausomis šakomis. Vakare prasidėdavo iškilmingos vaišės su dainomis ir šokiais, kur piemenys pūsdavo medinius „lumzdelius“, o kerdžius - „ožragį“. Aukštadvaris – 2018m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinė nusprendė atgaivinti senąsias lietuvių liaudies tradicijas. Sekminių šventę pradėjome šv. Mišiomis Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčioje. Bažnyčios klebonas monsinjoras Vytautas Kazys Sudavičius aukojo šv. Mišias, o kartu meldėmės už Čižiūnų seniūnaitijos gyventojus. Po šv. Mišių atvykome į ežerais apsuptą Aukštadvario seniūnijos Tamašiavos kaimą, kuris nuo seno garsėjo pokaryje įkurtais Vaikų globos namais. Šiuo metu čia sėkmingai veikia Lietuvos edukologijos universiteto praktinio mokymo bazė, kurią kruopščiai prižiūri mūsų kraštietis Vytautas Sindaravičius ir jo darbuotojai. Ragų gaudesiu šventės pradžią paskelbė populiariausia Lietuvos tradicinės muzikos tautiška kapela „SUTARAS“ (vadovas Antanas Fokas). Visus susirinkusius sveikino Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė ir Lietuvos seniūnų asociacijos prezidentas, Trakų seniūnas Kęstutis Vilkauskas. Programoje dalyvavo Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinio etnografinis ansamblis „Verknė“ (vadovas Vaidas Lengvinas). Šio laikmečio „piemenėliai“ – Aukštadvario seniūnijos Bijūnų seniūnaitijos gimnastų grupė „Street workout Bijūnai“ visus maloniai nustebino savo įspūdinga gimnastų programa. Labai džiaugiamės šiai šventei gavę Naisių vasaros teatro dovaną. Į Tamašiavos kaimą atvažiavo didžiulis automobilis - kilnojama scena su visa įgarsinimo aparatūra. Tokioje puikiai įgarsintoje scenoje programą pateikė tautiška kapela „Sutaras“ (vadovas Antanas Fokas). Muzikantai taip sugebėjo įtraukti susirinkusius kraštiečius į lietuvių liaudies žaidimus, šokius, kad stadionas, kapelos vadovo Antano Foko žodžiais tariant „nuo šokių tapo asfaltu“. Prisimindami senąsias lietuvių liaudies tradicijas, į organizuojamą Sekminių šventę gausiai rinkosi vietiniai seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai. Jie džiaugėsi švente, bendravo tarpusavyje, dalyvavo Aukštadvario sporto klubo (vadovas Gediminas Pociūnas, šaudymo būrelio vadovas Viktoras Stukas) organizuojamose sportinėse varžytuvėse, turėdami galimybę pasivaržyti, šaudant iš lanko, mėtant smigį, pasagą. Nugalėtojai buvo apdovanoti pintais krepšiais bei kitais suvenyrais. Šventės dalyviai vaišinosi ant laužo kepta kiaušiniene, vietinių verslininkų ir namudininkų keptais kibinais, gira, įvairiais saldumynais ir kitokiais skanėstais. Stadionas tiesiog mirgėjo vasaros spalvomis, skambėjo nuo žmonių klegesio, o Tamašiavos kaimo kelio pakraštyje tiesiog neliko laisvos vietos nuo didelio automobilių srauto. Į šventę rinkosi giminės, kaimynai, kraštiečiai, svečiai. Gausiausiai susirinkusi Buividavičių giminė buvo apdovanota seniūnės prizu – mediniu laikrodžiu. Šventės organizatoriai pažėrė ir keletą liaudies išminties perliukų: tik po Sekminių galima pradėti maudynių sezoną, mat, tik tada laumės savo vandenis užleidžiančios, tik tuomet ir ant žolės sėstis ar voliotis galima. Mielieji, šią puikią lietuvių liaudies tradicijas gaivinančią šventę 2018m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinė skyrė kiekvienam Aukštadvario seniūnijos gyventojui, kraštiečiui, svečiui. Šventės organizatoriai - Aukštadvario seniūnija ir Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinys. Mes labai džiaugiamės, kad saulėta Sekminių diena ir 2018 m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinės renginių sklaida buvo tokia puiki ir maloni kiekvienam čia atvykusiam. Šokiais, žaidimais, sportinėmis varžytuvėmis ir dainomis mums pavyko sukurti labai gerą nuotaiką žmonėms. O dabar, gerai pasilinksminus, kviečiame visus naujomis jėgomis kibti į sekančius vasaros darbus.

Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė

P.S. Vaclovo Zabarausko nuotraukose akimirkos iš Sekminių šventės.

Skaityti daugiau... »

Apklausa

Ar lankėtės kada nors Aukštadvaryje?

 

 

 

 

 

 

 

  Rezultatai

Dabar tinklapyje

Mes turime 38 svečius online

Seniūnė

Jadvyga

Dzencevičienė

 

Prisijungti