1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer>

SpausdintiEl. paštas

Aukštadvario bendruomenės kelionė po Lietuvą

         Vykdant Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projektą „Aukštadvario bendruomenės iniciatyvų skatinimas, organizuojant kartų bendravimą“ siekiant labiau populiarinti bendruomenės kartų bendravimą, Trakų rajono savivaldybės koofinansavimo lėšomis šių metų rugsėjo 16-17 dienomis  organizavome dviejų dienų kelionę po Lietuvą.

   Ankstų rugsėjo 16 dienos rytą Aukštadvario bendruomenėje buvo tikras sujudimas.   Į UAB „Ringis ir Ko“ 42 vietų autobusą iš Ubiškių, Bijūnų ir kitų gyvenviečių bei Aukštadvario miestelio plūdo jauni  ir vyresni, aktyvūs bei žingeidūs mūsų  senjorai.

  Pirmasis kelionės sustojimas -  Raseinių rajono  Šiluvoje.  Tai  – miestelis, įsikūręs didžiųjų pelkių Šiluvos Tyrelio pietvakarių pakraštyje, 19 km į šiaurę nuo Raseinių, šilais apaugusioje vietovėje. Šiluva – Tytuvėnų regioninio parko dalis, šio krašto istorinio ir kultūrinio paveldo perlas, dvasios atgaivos šaltinis, paguodos ir ramybės kampelis. Šiluva vadinama Lietuvos Lurdu. Tai viena iš nedaugelio vietovių Europoje, kur Marijos pasirodymas (apsireiškimas) oficialiai pripažįstamas bažnyčios. Šiluvą 1993 metais savo apsilankymu pagerbė Šventasis Tėvas – Popiežius Jonas Paulius II, o  šiai istorinei datai atminti  Šiluvos bažnyčios fone jam yra pastatytas paminklas.  Aplankę Šiluvos bažnyčią, istorinį muziejų, išklausę malonios vienuolės pasakojimus, leidomės tolyn.

   Sekantis kelionės sustojimas – Kelmės rajono Tytuvėnuose, kur leidome sau pajusti turtingos gamtos ir nūdienos žavesį.

   Kelmės rajonas, būdamas prie istorinio kelio,  traukia lankytojus savo krašto įvairove: nuostabiais Dubysos, Ventos ir kitų upių vingiais, tyrais ežerais, daugybe paveldo objektų.  Per teritoriją teka Dubysa ir Venta su intakais. Tyvuliuoja 53 ežerai.  Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Kelmėje 1416 m. įsteigė parapiją ir pastatė bažnyčią. Antroji bažnyčia pastatyta 1484 m.

  Tytuvėnų apylinkės daug kuo traukia keleivį: puikūs šilai ir paežerės, architektūros paminklai ir dailės vertybės. Buvome tiesiog sužavėti XVII a. statytu ir šiuo metu Valstybės saugomu ir po gaisro atstatytu Šv. Mergelės Marijos bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansambliu, laikomu vienu gražiausiu baroko paminklų šiaurės rytų Europoje. Vienuolyno ir bažnyčios ansamblis įkurtas ant skardingo, kažkada patvenkto Tytuvos upelio kranto, o vakarinė ansamblio dalis remiasi į centrinę Tytuvėnų aikštę. Gidė pasakojo, kad  Bernardinų kompleksui tinkama statybų vieta buvo renkama net ketverius metus, o apsispręsti padėjo pranašiškas ženklas. Mat, vieną 1618 m. naktį būsimas statybų vadovas Tomas Kasparas su savo pameistriu pamatė ant kalnelio šviesulį, kurio nepajėgė užgesinti tą naktį siautęs vėjas. Regėjimas palaikytas stebuklu ir vienuolynui buvo parinkta kalnelio vieta. Netrukus ten padėtas kertinis bažnyčios akmuo ir pradėta rengtis statyboms.

Atsisveikinę su gide, keliavome į Tytuvėnų bendruomenės svetainę. Bendruomenės pirmininkė Irma Ridikienė pristatė bendruomenės veiklą, džiaugėsi, kad svetainę jie įsikūrė iš vietos veklos grupės projekto lėšų, o dabar čia dažnai renkasi įvairių amžiaus grupių bendruomenė. Vieni švenčia gimtadienius, jubiliejus, čia vyksta ir buvusių mokinių klasių susitikimai, o dar kiti tiesiog vakaroja. Aktyvios  Tytuvėnų bendruomenės veikla  mums buvo kaip pavyzdinė. Apjungus kelių kartų bendruomenės jėgas, daug galima pasiekti.

  Kad suspėti į savo suplanuotą laiką, ilgai neužtrukę, leidomės į Kelmės rajono Budraičių bendruomenę, kurioje yra įkurti trys bendruomenės verslai, atnešantys lėšas bendruomenei. Vienas iš jų – ekologiškų produktų perdirbimo įmonė, kurioje perdirbami ekologiški vaisiai ir daržovės, iš jų gaminamos ekologiškos sultys ir uogienės, daržovių troškiniai ir sūdyti daržovių mišiniai, įvairūs pagardai sriuboms ir padažams. Antras verslas – sulčių spaudykla. Čia spaudžiamos sultys vietos gyventojams iš vaisių ir daržovių tyliaeigiu presu. O „Trijų kartų namų“ kūrybinės dirbtuvės organizuoja keramikos, dekupažo, proginių puokščių komponavimo edukacinius užsiėmimus organizacijoms ir šeimoms bendruomenės namuose ar užsakovo pageidaujamoje vietoje.  Įsitikinome, kad vykdomas verslas ypač naudingas vietos bendruomenei, o uždirbamos lėšos naudojamos būtiniausioms bendruomenės išlaidoms ir veikloms.

Bendruomenė mielai dalijosi patirtimi, todėl pažėrę joms nemažai klausimų, pabandę patys pasigaminti suvenyrų iš molio, apžiūrėję gamybines patalpas, šarvojimo salę, papietavę Linos Barkauskienės kavinėje Tytuvėnuose, leidomės tolyn Telšių link.

Telšiai (žem. Telšē) – miestas šiaurės vakarų Lietuvoje, Žemaičių aukštumoje, prie Masčio ežero ir Durbinio upelio, 69 km į vakarus nuo Šiaulių. Telšių apskrities ir Telšių rajono savivaldybės centras. Rajonas apima 1439 kv. km., čia gyvena 46 tūkst. gyventojų.

Telšiai – šiuolaikinis Europos miestas – administracinis, ekonominis, religinis ir edukacinis Žemaitijos centras, kurio pažangą lemia aktyvūs, išsilavinę ir iniciatyvūs žmonės. Tai nuostabaus grožio miestas, apsuptas legendomis apipinto Masčiaus ežero, natūralaus kraštovaizdžio, turtingas istorija ir patrauklus jaukiomis, mažomis gatvelėmis, mėgstamas turistų. Telšių senamiestis yra vienas iš septynių Lietuvoje saugomų senamiesčių.

Priminsiu mielam skaitytojui, kad Telšiai - miestas, pastatytas ant septynių kalvų – kaip Roma, turintis didžiausią skaičių meškų simbolių, yra kultūros projekto „Ant septynių kalvų – septynios meno kalbos“ laimėtojas ir 2016m. oficialiai paskelbtas kaip Lietuvos kultūros sostinė.  Septynias meno kalbas  - skirtingas kultūros ir meno šakas reprezentuoja kultūros ir meno ambasadoriai bei kiti žymūs žmonės, kilę iš Telšių: folkloras – Loreta Sungailienė ir Stanislovas Kavaliauskas, literatūra – Lietuvos literatūros tyrinėtoja, profesorė Viktorija Daujotytė, muzika – muzikologas, dirigentas, profesorius Donatas Katkus, šiuo metu turintis sodybą netoli Aukštadvario, sportas – Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos garbės prezidentas, Lietuvos krepšinio federacijos vykdomojo komiteto narys Vydas Gentvilas, šokis – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjas Nerijus Juška, teatras – kino ir teatro aktorė rašytoja Nijolė Narmontaitė, vizualiniai menai – architektas, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius Algirdas Žebrauskas. Kokia paprasta ir kokia puiki projekto idėja, atnešusi Telšiams garbę.

Kelionės dalyviai, lydimi puikios gidės Kristinos, ilgai pasivaikščioję pėsčiomis po gražųjį Telšių miestą, pabuvoję edukacinėje pamokoje „Žemaičių patiekalai“, apsistojo nakvynei UAB „Telšių viešbutis“.

Telšiai nuo seno turėjo prekybos privilegiją, o 1791 m. buvo suteiktos ir Magdeburgo teisės bei miesto herbas. 1793 m. įkurta pirmoji Telšių mokykla (dabar istorijos ir architektūros paminklas). Ypač intensyviai Telšiai augo XIX a. pabaigoje. Iš ano laiko mieste išliko nemažai istorizmo stiliaus pastatų, sumūrytų iš netinkuotų raudonų plytų. Neveltui miestas yra vadinamas „Žemaičių sostine“. 2013 m. Telšiai tapo Europos Komisijos projekto EDEN nugalėtojais ir buvo paskelbti 2013 m. Lietuvos turizmo traukos vietove, antruoju turizmo perlu Lietuvoje po Druskininkų.  O 2016 m. Telšiai paskelbti Lietuvos kultūros sostine.

Sekančią dieną,  aplankę  krašto muziejų „Alka“ , kur buvome sutikti savo kraštietės iš Prienų rajono Stakliškių miestelio ir labai malonios gidės vardu Aida, pasivaikščioję gražiai sutvarkyta ežero pakrante, pasukome tolyn į Skuodo rajoną.

Skuodas (žem. Skouds) – miestas šiaurės vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, Klaipėdos apskrityje (75 km į šiaurę nuo Klaipėdos), 2 km į pietus nuo Latvijos sienos.  Skuodo rajonas – vienas iš mažiausių LR administracinių vienetų, jo teritorija užima 911 kv.km. Tai rami ir pramonės įmonėmis neapstatyta Lietuvos pradžia – vartai į šalies gilumą.

Skuodo rajono žemę gaivina upės ir upeliai. Pro Skuodą teka Bartuva, su intakais Luoba ir Apšė, Šventoji, o pietinį rajono pakraštį siekia Minijos baseinas, prateka upelis Notė.  Skuodo rajonas yra Salantų regioninio parko bei Žemaitijos nacionalinio parko dalis.   Vakariniu pakraščiu eina Kretingos–Priekulės (Latvija) geležinkelis.

Skuodo kraštas garsus ir Lietuvos žymiais žmonėmis – istoriku Simonu Daukantu, botaniku Jurgiu Pabrėža, kompozitoriais Jonu Švedu, Broniumi Jonušu ir kt.

Pirmas sustojimas – garsusis Apuolės piliakalnis. Tai Skuodo rajono pasididžiavimas.

Apuolė – pati pirmoji Lietuvos vietovė paminėta pasaulio metraščiuose (IX a.).

Siekiant paminėti metraščiuose užfiksuotus įvykius bei pagerbti kuršių protėvius jau dešimtus metus iš eilės čia yra rengiamas senųjų amatų, archajinės muzikos bei karybos festivalis Apuolė.  Amatus bei karybą demonstavo, senąsias dainas dainavo bei šokti mokino dalyviai iš viso Pabaltijo bei tolimesnių kampelių.  Tai vienas didžiausių gyvosios istorijos renginių Baltijos šalyse, sutraukiantis šimtus dalyvių ir keliasdešimt kart tiek daugiau lankytojų. Jau tradiciniu tapusiame festivalyje vyksta kuršių – vikingų kariuomenių susirėmimai, kovų turnyrai, senoviniai žaidimai bei rungtys, lankininkų rungtynės, koncertuoja įvairios archajinio folkloro grupės.

Šalia piliakalnio svetingai mus pasitiko Apuolės bendruomenės tarybos narė, vardu  Jadvyga, kuri daug pasakojo apie vietinių žmonių gyvenimą, apie bendruomenės veiklą, diskutavome apie abiejų bendruomenių vykdomus projektus.

Atsisveikinę su Apuolės bendruomenės lydere, skubėjome pietauti į UAB „Skuodiškių užeiga“, kur iš anksto buvome sutarę pietų laiką. Džiaugiuosi, kad visur buvome labai laukiami ir pamaloninti skaniais patiekalais.

 Toliau skubėjome į Skuodo rajono Mosėdžio miestelį.  Mosėdis – vienas gražiausių, tvarkingiausių, labiausiai turistų lankomas Žemaitijos miestelis, vadinamas „akmenų sostine“. Tai miestelis Skuodo rajono savivaldybėje, prie Bartuvos upės, 11 km į pietus nuo Skuodo ir 11 km į šiaurę nuo Salantų, Salantų regioniniame parke.  Miestelio pietinėje dalyje stūkso Mosėdžio piliakalnis, aptikti Mosėdžio pilkapiai.

Mosėdyje stovi Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1783 m., vėlyvojo baroko, turi klasicizmo bruožų; kryžminio plano, dvibokštė; mūriniai bokštai pristatyti 1844 m.). Bažnyčią juosia  akmens mūro šventoriaus tvora su barokiniais vartais (1783 m.) ir raudonų plytų mūro 19 Kryžiaus kelio stočių koplytėlių (1901 m.).

Akmenų gatvėje (anksčiau – Kapų), šalia bažnyčios, vis dar stovi namas, kuriame 1895 – 1898 m. gyveno rašytojas, kunigas, aktyvus lietuvybės puoselėtojas Juozas Tumas – Vaižgantas.

Labiausiai Mosėdį išgarsino gydytojas Vaclovas Intas ir jo įkurtas Respublikinis unikalių akmenų muziejus, kurį aplankę, stebėjomės, kad ne tik mūsų Trakų rajono vietovės yra akmenuotos. Akmenų muziejus Mosėdyje pradėtas kurti 1957 m., kai į miestelį dirbti atvyko gydytojas Vaclovas Intas. Kartą, lankydamas pacientus, gretimame kaimelyje jis pamatė apie 50 kg sveriantį akmenį, kurį pats dviračiu parsigabeno į ligoninės kiemą. Nuo tada ir prasidėjo didžioji gydytojo meilė akmenims. Ilgainiui, kai akmenys nebetilpo ligoninės kieme, gydytojas V.Intas pradėjo juos statyti gatvės pakraščiuose. Pamažu meile akmenims užsikrėtė ir patys mosėdiškiai, rieduliais pradėję puošti savo sodybas, nors iš pradžių jie savo gydytoją laikė keistuoliu. Taip Mosėdis ir akmenys tapo neatskiriami. 1979 m. Mosėdyje įsteigtas Respublikinis unikalių akmenų muziejus. 2005 m. jam suteiktas Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejaus vardas.  Šiuo metu muziejuje eksponuojama daugiau kaip 150 tūkst. įvairaus dydžio akmenų kolekcija – Lietuvoje paplitę Baltijos regiono uolienų rieduliai. Didžiausias muziejaus eksponatas sveria 50 tonų, mažiausias – vos kelis gramus.  Pasak muziejaus darbuotojų, tik atvykę į Mosėdį, mes pajutome paprasto akmens žavesį, akmens ir augalų harmoniją.

 Pasisėmę žemaitiškos stiprybės, kantrybės ir ryžto, laimingi sugrįžome namo.

 

Aukštadvario seniūnė,

bendruomenės tarybos pirmininko pavaduotoja Jadvyga Dzencevičienė

 

Svarbi informacija

Paskutinės naujienos

„GANDRE, GANDRE APSUK RATĄ – GAUSI VARLĄ IN ČEBATĄ!“

Pavasaris šiemet truputėlį vėluoja, tad gandrai dar neskuba aptūpti senų lizdų. Aukštadvario – 2018 m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinės Mackantiškių kaimo gandrų gerbėjai baltąjį gandrą pastebėjo jau kovo viduryje. Gandralizdis Vaclovo Babaičio kieme buvo nukentėjęs po žiemos, tad gandrai besiblaškydami lizdą ėmė krauti ant elektros stulpo Stanislavos Barkauskienės sodyboje. Aukštadvario seniūnės ir Aukštadvario regioninio parko direkcijos rūpesčiu gandralizdis Vaclovo Babaičio sodyboje buvo sutaisytas. Aukštadvario – 2018 m. Lietuvos kultūros sostinės kultūrinių renginių sklaida apėmė visą Aukštadvario seniūniją. Saulėtą balandžio 14 d. sekmadienio popietę daug Aukštadvario ir aplinkinių kaimų gyventojų bei svečių traukė į Mackantiškių kaimo tradicinę Gandrinių šventę. Tai unikali šventė, vienintelė su išlikusiomis tradicijomis šventė Lietuvoje. Šio kaimo senoliai nuo senovės pratę gyventi su gandrais. Kažkada kaimo seniūnas pavasario tarybą šaukdavęs po medžiu su gandralizdžiu. Aptarę einamus reikalus, rinkdavosi po pirkias, vaišindavosi pyragėliais „kaukorais“. Anksti rytą, saulei tekant, motinos keldavo vaikus pasiimti gandro dovanų. Dovanėlės būdavo sudėtos drobiniuose maišeliuose ir pakabintos ant tvoros arba ant obels šakų. Maišelyje dažnai būdavo saldumynai, „ka(u)korai“. Senoliai, gyvendami su gandrais, iš jų elgesio sprendė apie orų permainas, metų derlių. Labai pergyvendavo, jeigu gandrai negrįžta, visaip stengdavosi jiems įtikti. Sakydavo, kad pas blogus žmones jie negyvena, o pas ką apsigyvena, ta sodyba laiminga laikoma, Perkūnas čia netrenkiąs. Pagadintą audros ar laiko lizdą žmonės visad stengėsi pataisyti ir savo sodyboje išsaugoti paukščius. Į prosenovišką Mackantiškių kaimo gandrinių šventę rago balsu visus šaukė baltų kultūros puoselėtojas Rimas Pakeris. Renginio vedančioji pasidžiaugė, kad į šventę kasmet susirenka vis daugiau žmonių, ypač vaikų. Kiekviena šeimininkė į šventę atsinešė savo pagamintų patiekalų. Seniūnės vardu šiuo statusu ir unikalia švente pasidžiaugė Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinio renginių organizatorė Lina Mikutavičienė. Aukštadvario regioninio parko specialistas, laikinai einantis direktoriaus pareigas, Talvydas Špiliauskas pasidžiaugė turtinga krašto gamta. Į šventę atvyko VDU gamtininkas Šarūnas Ašmantas, jau keleri metai stebintis šios šventės tradicijas. Jis pasidžiaugė švaria gamta, ragino lankytojus ir jaunimą niekada nepalikti šiukšlių gamtoje. Irena Stankevičienė iš gretimo Bijūnų kaimo atvyko su vaišėmis, dėkodama už tradicijų tęstinumą šventės organizatoriams padovanojo putpelių kiaušinių bei džiovintų raudonėlių puokštes. Mackantiškių seniūnaitis, puikus ornitologas Marijonas Mackevičius pasidžiaugė, kad tame pačiame medyje, kuriame peri gandras, uokse sau namus įsirengė naminė pelėda, o mažame uokselyje dar ir bukutis apsigyveno. Taigi namų šeimininkas ir šios šventės globėjas Vaclovas Babaitis dabar kartu ir paukščių globėjas. Netrukus po dangų ėmė skraidyti net keturi gandrai, susirinkusieji ėmė džiaugsmingai ploti. Senoviškais armonikos garsais gerą nuotaiką kurstė Juozo Petravičiaus šeimos kapela iš Ūbiškių kaimo. Juozas net natų nepažįsta, o griežia nuo pat vaikystės. Mackantiškietė Veronika Beliūnienė papasakojo legendą apie kaimo pavadinimą. Kaimas šalia Karališkojo vieškelio turėjo smuklę, kurioje žvitri žydaitė puikius macus kepė. Kaimas nuo senovės dar vadinamas Kakorų kaimu. Tas vardas prigijęs nuo Gandrinių šventės. Apie senovinius ir beveik iki šių dienų išlikusius gyvulių gynimo papročius pasakojo gamtos puoselėtojas ir šventės atgaivintojas Vaclovas Plegevičius. Gražiomis dainomis linksmino Aukštadvario senjorų asociacijos „Aukštadvario žiburiai“ moterys. Joms vadovauja buvusi pedagogė Veronika Pilipavičienė. Į šventę ji ryšulėlyje atsivežė iškeptą pyragą – šimtalapį – ir pagal prosenovinį paprotį pakabino ant tvoros. Veronika – tautosakos žinovė, papročių saugotoja, kartu su kitomis senjorėmis ir aktyvi visuomenininkė, Aukštadvario regioninio parko savanorė, be jų gražių dainų nepraeina nė viena šventė. Aukštadvario gimnazijos mokytojos Rasa Žuklienė ir Česlova Pociūnienė suorganizavo, kad moksleiviai būtų atvežti į šventę. Paukščių balsų ir sakmių apie gandrus kompoziciją paruošė ir vaikus mokė Rita Balsevičiūtė. Vaikai erzino gandrą dainelėmis, pamėgdžiojo paukščių balsus. Vyresnieji moksleiviai sekė sakmes apie pragaro paukštį juodą gandrą, Dievo pasiųstą pragaran baltą gandrą, kaip gandrui šalta pasidarė. Pasakorė Ieva Baškevičiūtė paporino, kaip gandro atneštas ryšulėlis vaikeliu pavirto. Aukštadvario bibliotekos vedėja pasakorė Ramunė Jarmalavičiūtė išaiškino, kaip dziedai pagal gandrų orus spėliodavo, kad busilas gali ligų raistuosna išnešt, pas gerų žmogų ciktai lizdų suka. Rimas Pakeris grojo dūda ir dainavo apie visų mylimą paukštį – gervelą. Po programos Trakų rajono savivaldybės ir Aukštadvario seniūnijos prizais moksleivius, kaukorų kepėjas, pranešėjus, renginio globėją Vaclovą Babaitį apdovanojo Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinio renginių organizatorė Lina Mikutavičienė. LR Žemės ūkio rūmų Trakų rajone organizatorė Janina Mandeikienė papuošė kiemą ryškiaspalviais balionais, dėkojo organizatoriams, apdalijo vaikus prisiminimo dovanėlėmis, įteikė prizus labiausiai prisidėjusiems prie šventės organizavimo. Tada visi buvo pakviesti ragauti Vitalijos Barkauskienės, Veronikos Beliūnienės, Irenos Babaitienės, Aldonos Plegevičienės keptais kaukorais, valgyti Astos Mackevičienės ir Angelės Taraškevičienės keptos busilo pautienės su garšvomis, gerti žolalių arbatos. Vaišių stalai su saldėsiais traukė vaikus, o svečiai stebėjosi kaukorų įdarų įvairove: su grybais, žuvimi, morkomis, bulvėmis, kepenimis. Griežiant armonikai, atsirado ir šokančių, visi ilgai linksminosi, girdami gandrą, nes jeigu ne jis, nebūtų čia susirinkę tiek svečių.

Aukštadvario regioninio parko specialistė Rita Balsevičiūtė

Skaityti daugiau... »

KVIEČIAME

Aukštadvariečiai dalyvavo Pasaulio margučių ridenimo čempionate

Balandžio 8 d. Aukštadvario – 2018 m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinės atstovai buvome pakviesti į Utenos rajono Užpalių miestelį, kur vyko Pasaulio margučių ridenimo čempionatas. Pasiėmę pintinėlę gražiai išmargintų margučių, Aukštadvario kraštą garsinantį skaniausią pyragą „Šimtalapis“, ankstų sekmadienio rytą išvykome į Užpalius. Pirmiausiai mus maloniai nuteikė švari ir tvarkinga aplinka, vietinių gyventojų nuoširdumas ir svetingumas. Tik stabtelėjus prie bažnyčios, mus užkalbino pro šalį praeidamas Užpalių senjoras, paklausdamas, gal kuo nors galėtų mums padėti. Gražiame Šventosios upės slėnyje įsikūrę Užpaliai mena savo garbingą istoriją, turi nepaprastai gražią neogotikinio stiliaus bažnyčią, o šalia bažnyčios vyko margučių ridenimo čempionatas ir gražiausio margučio konkursas, kurį organizavo Užpalių „Lions“ paramos ir labdaros klubas, Užpalių bendruomenė. Labai smagu, kad gražiausio konkurso titulą laimėjo aukštadvarietės Petronėlės Kavaliauskienės ir Bijūnų bendruomenės tarybos narės Irenos Stankevičienės margučiai. Šventė buvo tiesiog įspūdinga. Dalyvavome margučių ridenimo ir stipriausio margučio varžybose, įvairiuose žaidimuose, pasisėmėme patirties, sulaukėme labai daug šventės organizatorių, Užpalių seniūno Eugenijaus, bendruomenės pirmininkės Vidos ir kitų vietinių gyventojų dėmesio. Visus susirinkusius linksmino tautiška kapelija „Sutaras“.

Skaityti daugiau

Skaityti daugiau... »

Apklausa

Ar lankėtės kada nors Aukštadvaryje?

 

 

 

 

 

 

 

  Rezultatai

Dabar tinklapyje

Mes turime 33 svečius online

Seniūnė

Jadvyga

Dzencevičienė

 

Prisijungti