1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer>

SpausdintiEl. paštas

Aukštadvario bendruomenės kelionė po Lietuvą

         Vykdant Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projektą „Aukštadvario bendruomenės iniciatyvų skatinimas, organizuojant kartų bendravimą“ siekiant labiau populiarinti bendruomenės kartų bendravimą, Trakų rajono savivaldybės koofinansavimo lėšomis šių metų rugsėjo 16-17 dienomis  organizavome dviejų dienų kelionę po Lietuvą.

   Ankstų rugsėjo 16 dienos rytą Aukštadvario bendruomenėje buvo tikras sujudimas.   Į UAB „Ringis ir Ko“ 42 vietų autobusą iš Ubiškių, Bijūnų ir kitų gyvenviečių bei Aukštadvario miestelio plūdo jauni  ir vyresni, aktyvūs bei žingeidūs mūsų  senjorai.

  Pirmasis kelionės sustojimas -  Raseinių rajono  Šiluvoje.  Tai  – miestelis, įsikūręs didžiųjų pelkių Šiluvos Tyrelio pietvakarių pakraštyje, 19 km į šiaurę nuo Raseinių, šilais apaugusioje vietovėje. Šiluva – Tytuvėnų regioninio parko dalis, šio krašto istorinio ir kultūrinio paveldo perlas, dvasios atgaivos šaltinis, paguodos ir ramybės kampelis. Šiluva vadinama Lietuvos Lurdu. Tai viena iš nedaugelio vietovių Europoje, kur Marijos pasirodymas (apsireiškimas) oficialiai pripažįstamas bažnyčios. Šiluvą 1993 metais savo apsilankymu pagerbė Šventasis Tėvas – Popiežius Jonas Paulius II, o  šiai istorinei datai atminti  Šiluvos bažnyčios fone jam yra pastatytas paminklas.  Aplankę Šiluvos bažnyčią, istorinį muziejų, išklausę malonios vienuolės pasakojimus, leidomės tolyn.

   Sekantis kelionės sustojimas – Kelmės rajono Tytuvėnuose, kur leidome sau pajusti turtingos gamtos ir nūdienos žavesį.

   Kelmės rajonas, būdamas prie istorinio kelio,  traukia lankytojus savo krašto įvairove: nuostabiais Dubysos, Ventos ir kitų upių vingiais, tyrais ežerais, daugybe paveldo objektų.  Per teritoriją teka Dubysa ir Venta su intakais. Tyvuliuoja 53 ežerai.  Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Kelmėje 1416 m. įsteigė parapiją ir pastatė bažnyčią. Antroji bažnyčia pastatyta 1484 m.

  Tytuvėnų apylinkės daug kuo traukia keleivį: puikūs šilai ir paežerės, architektūros paminklai ir dailės vertybės. Buvome tiesiog sužavėti XVII a. statytu ir šiuo metu Valstybės saugomu ir po gaisro atstatytu Šv. Mergelės Marijos bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansambliu, laikomu vienu gražiausiu baroko paminklų šiaurės rytų Europoje. Vienuolyno ir bažnyčios ansamblis įkurtas ant skardingo, kažkada patvenkto Tytuvos upelio kranto, o vakarinė ansamblio dalis remiasi į centrinę Tytuvėnų aikštę. Gidė pasakojo, kad  Bernardinų kompleksui tinkama statybų vieta buvo renkama net ketverius metus, o apsispręsti padėjo pranašiškas ženklas. Mat, vieną 1618 m. naktį būsimas statybų vadovas Tomas Kasparas su savo pameistriu pamatė ant kalnelio šviesulį, kurio nepajėgė užgesinti tą naktį siautęs vėjas. Regėjimas palaikytas stebuklu ir vienuolynui buvo parinkta kalnelio vieta. Netrukus ten padėtas kertinis bažnyčios akmuo ir pradėta rengtis statyboms.

Atsisveikinę su gide, keliavome į Tytuvėnų bendruomenės svetainę. Bendruomenės pirmininkė Irma Ridikienė pristatė bendruomenės veiklą, džiaugėsi, kad svetainę jie įsikūrė iš vietos veklos grupės projekto lėšų, o dabar čia dažnai renkasi įvairių amžiaus grupių bendruomenė. Vieni švenčia gimtadienius, jubiliejus, čia vyksta ir buvusių mokinių klasių susitikimai, o dar kiti tiesiog vakaroja. Aktyvios  Tytuvėnų bendruomenės veikla  mums buvo kaip pavyzdinė. Apjungus kelių kartų bendruomenės jėgas, daug galima pasiekti.

  Kad suspėti į savo suplanuotą laiką, ilgai neužtrukę, leidomės į Kelmės rajono Budraičių bendruomenę, kurioje yra įkurti trys bendruomenės verslai, atnešantys lėšas bendruomenei. Vienas iš jų – ekologiškų produktų perdirbimo įmonė, kurioje perdirbami ekologiški vaisiai ir daržovės, iš jų gaminamos ekologiškos sultys ir uogienės, daržovių troškiniai ir sūdyti daržovių mišiniai, įvairūs pagardai sriuboms ir padažams. Antras verslas – sulčių spaudykla. Čia spaudžiamos sultys vietos gyventojams iš vaisių ir daržovių tyliaeigiu presu. O „Trijų kartų namų“ kūrybinės dirbtuvės organizuoja keramikos, dekupažo, proginių puokščių komponavimo edukacinius užsiėmimus organizacijoms ir šeimoms bendruomenės namuose ar užsakovo pageidaujamoje vietoje.  Įsitikinome, kad vykdomas verslas ypač naudingas vietos bendruomenei, o uždirbamos lėšos naudojamos būtiniausioms bendruomenės išlaidoms ir veikloms.

Bendruomenė mielai dalijosi patirtimi, todėl pažėrę joms nemažai klausimų, pabandę patys pasigaminti suvenyrų iš molio, apžiūrėję gamybines patalpas, šarvojimo salę, papietavę Linos Barkauskienės kavinėje Tytuvėnuose, leidomės tolyn Telšių link.

Telšiai (žem. Telšē) – miestas šiaurės vakarų Lietuvoje, Žemaičių aukštumoje, prie Masčio ežero ir Durbinio upelio, 69 km į vakarus nuo Šiaulių. Telšių apskrities ir Telšių rajono savivaldybės centras. Rajonas apima 1439 kv. km., čia gyvena 46 tūkst. gyventojų.

Telšiai – šiuolaikinis Europos miestas – administracinis, ekonominis, religinis ir edukacinis Žemaitijos centras, kurio pažangą lemia aktyvūs, išsilavinę ir iniciatyvūs žmonės. Tai nuostabaus grožio miestas, apsuptas legendomis apipinto Masčiaus ežero, natūralaus kraštovaizdžio, turtingas istorija ir patrauklus jaukiomis, mažomis gatvelėmis, mėgstamas turistų. Telšių senamiestis yra vienas iš septynių Lietuvoje saugomų senamiesčių.

Priminsiu mielam skaitytojui, kad Telšiai - miestas, pastatytas ant septynių kalvų – kaip Roma, turintis didžiausią skaičių meškų simbolių, yra kultūros projekto „Ant septynių kalvų – septynios meno kalbos“ laimėtojas ir 2016m. oficialiai paskelbtas kaip Lietuvos kultūros sostinė.  Septynias meno kalbas  - skirtingas kultūros ir meno šakas reprezentuoja kultūros ir meno ambasadoriai bei kiti žymūs žmonės, kilę iš Telšių: folkloras – Loreta Sungailienė ir Stanislovas Kavaliauskas, literatūra – Lietuvos literatūros tyrinėtoja, profesorė Viktorija Daujotytė, muzika – muzikologas, dirigentas, profesorius Donatas Katkus, šiuo metu turintis sodybą netoli Aukštadvario, sportas – Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos garbės prezidentas, Lietuvos krepšinio federacijos vykdomojo komiteto narys Vydas Gentvilas, šokis – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjas Nerijus Juška, teatras – kino ir teatro aktorė rašytoja Nijolė Narmontaitė, vizualiniai menai – architektas, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius Algirdas Žebrauskas. Kokia paprasta ir kokia puiki projekto idėja, atnešusi Telšiams garbę.

Kelionės dalyviai, lydimi puikios gidės Kristinos, ilgai pasivaikščioję pėsčiomis po gražųjį Telšių miestą, pabuvoję edukacinėje pamokoje „Žemaičių patiekalai“, apsistojo nakvynei UAB „Telšių viešbutis“.

Telšiai nuo seno turėjo prekybos privilegiją, o 1791 m. buvo suteiktos ir Magdeburgo teisės bei miesto herbas. 1793 m. įkurta pirmoji Telšių mokykla (dabar istorijos ir architektūros paminklas). Ypač intensyviai Telšiai augo XIX a. pabaigoje. Iš ano laiko mieste išliko nemažai istorizmo stiliaus pastatų, sumūrytų iš netinkuotų raudonų plytų. Neveltui miestas yra vadinamas „Žemaičių sostine“. 2013 m. Telšiai tapo Europos Komisijos projekto EDEN nugalėtojais ir buvo paskelbti 2013 m. Lietuvos turizmo traukos vietove, antruoju turizmo perlu Lietuvoje po Druskininkų.  O 2016 m. Telšiai paskelbti Lietuvos kultūros sostine.

Sekančią dieną,  aplankę  krašto muziejų „Alka“ , kur buvome sutikti savo kraštietės iš Prienų rajono Stakliškių miestelio ir labai malonios gidės vardu Aida, pasivaikščioję gražiai sutvarkyta ežero pakrante, pasukome tolyn į Skuodo rajoną.

Skuodas (žem. Skouds) – miestas šiaurės vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, Klaipėdos apskrityje (75 km į šiaurę nuo Klaipėdos), 2 km į pietus nuo Latvijos sienos.  Skuodo rajonas – vienas iš mažiausių LR administracinių vienetų, jo teritorija užima 911 kv.km. Tai rami ir pramonės įmonėmis neapstatyta Lietuvos pradžia – vartai į šalies gilumą.

Skuodo rajono žemę gaivina upės ir upeliai. Pro Skuodą teka Bartuva, su intakais Luoba ir Apšė, Šventoji, o pietinį rajono pakraštį siekia Minijos baseinas, prateka upelis Notė.  Skuodo rajonas yra Salantų regioninio parko bei Žemaitijos nacionalinio parko dalis.   Vakariniu pakraščiu eina Kretingos–Priekulės (Latvija) geležinkelis.

Skuodo kraštas garsus ir Lietuvos žymiais žmonėmis – istoriku Simonu Daukantu, botaniku Jurgiu Pabrėža, kompozitoriais Jonu Švedu, Broniumi Jonušu ir kt.

Pirmas sustojimas – garsusis Apuolės piliakalnis. Tai Skuodo rajono pasididžiavimas.

Apuolė – pati pirmoji Lietuvos vietovė paminėta pasaulio metraščiuose (IX a.).

Siekiant paminėti metraščiuose užfiksuotus įvykius bei pagerbti kuršių protėvius jau dešimtus metus iš eilės čia yra rengiamas senųjų amatų, archajinės muzikos bei karybos festivalis Apuolė.  Amatus bei karybą demonstavo, senąsias dainas dainavo bei šokti mokino dalyviai iš viso Pabaltijo bei tolimesnių kampelių.  Tai vienas didžiausių gyvosios istorijos renginių Baltijos šalyse, sutraukiantis šimtus dalyvių ir keliasdešimt kart tiek daugiau lankytojų. Jau tradiciniu tapusiame festivalyje vyksta kuršių – vikingų kariuomenių susirėmimai, kovų turnyrai, senoviniai žaidimai bei rungtys, lankininkų rungtynės, koncertuoja įvairios archajinio folkloro grupės.

Šalia piliakalnio svetingai mus pasitiko Apuolės bendruomenės tarybos narė, vardu  Jadvyga, kuri daug pasakojo apie vietinių žmonių gyvenimą, apie bendruomenės veiklą, diskutavome apie abiejų bendruomenių vykdomus projektus.

Atsisveikinę su Apuolės bendruomenės lydere, skubėjome pietauti į UAB „Skuodiškių užeiga“, kur iš anksto buvome sutarę pietų laiką. Džiaugiuosi, kad visur buvome labai laukiami ir pamaloninti skaniais patiekalais.

 Toliau skubėjome į Skuodo rajono Mosėdžio miestelį.  Mosėdis – vienas gražiausių, tvarkingiausių, labiausiai turistų lankomas Žemaitijos miestelis, vadinamas „akmenų sostine“. Tai miestelis Skuodo rajono savivaldybėje, prie Bartuvos upės, 11 km į pietus nuo Skuodo ir 11 km į šiaurę nuo Salantų, Salantų regioniniame parke.  Miestelio pietinėje dalyje stūkso Mosėdžio piliakalnis, aptikti Mosėdžio pilkapiai.

Mosėdyje stovi Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1783 m., vėlyvojo baroko, turi klasicizmo bruožų; kryžminio plano, dvibokštė; mūriniai bokštai pristatyti 1844 m.). Bažnyčią juosia  akmens mūro šventoriaus tvora su barokiniais vartais (1783 m.) ir raudonų plytų mūro 19 Kryžiaus kelio stočių koplytėlių (1901 m.).

Akmenų gatvėje (anksčiau – Kapų), šalia bažnyčios, vis dar stovi namas, kuriame 1895 – 1898 m. gyveno rašytojas, kunigas, aktyvus lietuvybės puoselėtojas Juozas Tumas – Vaižgantas.

Labiausiai Mosėdį išgarsino gydytojas Vaclovas Intas ir jo įkurtas Respublikinis unikalių akmenų muziejus, kurį aplankę, stebėjomės, kad ne tik mūsų Trakų rajono vietovės yra akmenuotos. Akmenų muziejus Mosėdyje pradėtas kurti 1957 m., kai į miestelį dirbti atvyko gydytojas Vaclovas Intas. Kartą, lankydamas pacientus, gretimame kaimelyje jis pamatė apie 50 kg sveriantį akmenį, kurį pats dviračiu parsigabeno į ligoninės kiemą. Nuo tada ir prasidėjo didžioji gydytojo meilė akmenims. Ilgainiui, kai akmenys nebetilpo ligoninės kieme, gydytojas V.Intas pradėjo juos statyti gatvės pakraščiuose. Pamažu meile akmenims užsikrėtė ir patys mosėdiškiai, rieduliais pradėję puošti savo sodybas, nors iš pradžių jie savo gydytoją laikė keistuoliu. Taip Mosėdis ir akmenys tapo neatskiriami. 1979 m. Mosėdyje įsteigtas Respublikinis unikalių akmenų muziejus. 2005 m. jam suteiktas Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejaus vardas.  Šiuo metu muziejuje eksponuojama daugiau kaip 150 tūkst. įvairaus dydžio akmenų kolekcija – Lietuvoje paplitę Baltijos regiono uolienų rieduliai. Didžiausias muziejaus eksponatas sveria 50 tonų, mažiausias – vos kelis gramus.  Pasak muziejaus darbuotojų, tik atvykę į Mosėdį, mes pajutome paprasto akmens žavesį, akmens ir augalų harmoniją.

 Pasisėmę žemaitiškos stiprybės, kantrybės ir ryžto, laimingi sugrįžome namo.

 

Aukštadvario seniūnė,

bendruomenės tarybos pirmininko pavaduotoja Jadvyga Dzencevičienė

 

Svarbi informacija

Paskutinės naujienos

Atsisveikinimas su vienkartiniais indais

Ilgaamžiškumas, atsparumas atmosferos poveikiui – tai pagrindinės visose srityse paplitusio plastiko savybės. Tačiau tai ir viena labiausiai gamtą teršiančių medžiagų, kuri nesuyra šimtus metų. Tad artimiausiu metu turėsime visiškai atsisakyti daugybės mums jau įprastų plastikinių priemonių, daugiausia – vienkartinių indų. Europos Sąjunga pernai patvirtino planą uždrausti tokius vienkartinius plastikinius daikus kaip plastikiniai maišeliai, vienkartinės lėkštės bei įrankiai, šiaudeliai. Iki 2021 metų turėsime juos pakeisti daugkartinio naudojimo daiktais arba indais, pagamintais iš biologiškai skaidžių medžiagų: kartono, medienos, bambuko, palmių lapų, cukranendrių. Trakų rajono savivaldybė ragins renginių organizatorius jau nuo 2020 metų sausio viešuose renginiuose nenaudoti iš plastiko pagamintų vienkartinių indų. Iš parduotuvių lentynų laipsniškai dings ne tik plastikiniai vienkartiniai indai, bet ir plastikiniai maišeliai, plastikinės prekių pakuotės. Universali žaliava Naudojant polimerus gaminamos įvairios medžiagos, dar vadinamos plastikais, praėjusį šimtmetį buvo vienas didžiausių žmonijos išradimų. Pigūs, lengvi, atsparūs plastikai išsikovojo vietą visose ūkio šakose ir buityje. Plastikas – tai žaliava, kurią pakartotinai galima naudoti daugybę kartų, tačiau nustatyta, kad šimtus metų jis nesuyra ir gamtoje. Būtent ši savybė tampa aplinkos rykšte. Vandenynuose kaupiasi kelių kilometrų dydžio plastikinių maišelių, butelių, kitos plastikinės taros salos. Prisiriję šių šiukšlių žūva vandenynų gyvūnai, o sausumoje – paukščiai. Siekiant stabdyti šį procesą, nuspręsta visiškai nutraukti vienkartinių indų ir pakuočių gamybą bei naudojimą. Ne pirma iniciatyva Trakų rajonas nėra vienintelė Lietuvos savivaldybė, raginanti nenaudoti vienkartinių plastikinių indų renginiuose, kai kenksmingomis atliekomis virsta beveik visi šie panaudoti indai. Viena pirmųjų Europoje draudimą renginiuose naudoti vienkartines pakuotes įvedė Estijos sostinė Talinas dar šių metų kovo mėnesį. Dabar šią iniciatyvą perima ir Trakų savivaldybė. Vienkartiniai indai nėra visiškas blogis, jei tinkamai organizuojamas jų surinkimas ir išvalymas. Vasarą Lietuvoje buvo pavyzdžių, kai renginyje vienkartiniai plastikiniai puodeliai buvo pakeisti į taip pat plastikinius, tačiau daugkartinius. O kad jie neišsimėtytų, iš renginio dalyvių buvo imama depozitinė rinkliava, kuri atiduodama vartotojui, grąžinusiam indą. Panašiai Lietuvoje iškart pasiteisino depozitinė plastikinės, stiklinės ir metalinės gėrimų taros surinkimo sistema. Lietuvoje į specialius konteinerius surenkamos ir kitos plastikinės atliekos. Plastiko gamybos įmonės, gavusios šią žaliavą, išrūšiuoja, perlydo ir gamina naujus daiktus. Svarbu įsidėmėti, kad rūšiuojant plastiko atliekos turi būti švarios, neužterštos kitomis medžiagomis. Antraip jos keliauja į sąvartyną. Informacija parengta pagal projektą „Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Trakų rajone“. Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma siekia daugiau nei 823 tūkst. eurų, iš kurių 85 proc. sumos padengs ES Sanglaudos fondas, o likusią dalį – Trakų rajono savivaldybė.“

Skaityti daugiau... »

Pirmą kartą ištuštintų konteinerių turinys nemaloniai nustebino

Žinia, jog į bendrą komunalinių atliekų srautą patenkantys ir sąvartyne pūvantys rūbai, apavas, patalai, antklodės, užvalkalai, užuolaidos, medžiaginiai maišeliai, minkšti (pliušiniai, medžiaginiai) žaislai ir kiti tekstilės gaminiai bei jų atliekos reiškia ne vien tik brangių resursų švaistymą, bet ir padidėjusią aplinkos taršą. Nors natūralių medžiagų tekstilės atliekos nėra nuodingos, tačiau jos išskiria nemažai anglies dvideginio, skatinančio šiltnamio efektą. O štai sintetiniai ar sintetikos savo sudėtyje turintys gaminiai tampa agresyviais nuodais, patenkančiais į aplinką per dirvos vandenis. Tinkamai tvarkyti atliekas jau galima ir Trakų rajone Kaip ir kitas pakartotiniam panaudojimui tinkamas atliekas, tekstilės atliekas reikia rūšiuoti. Tačiau kyla klausimas – kur jas dėti ir kas už jas atsakingas? Už komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, įskaitant ir tekstilės atliekų surinkimą, yra atsakingos savivaldybės. Pagrindinė jų užduotis – užtikrinti visuotiną, kokybišką, vartotojui patogią ir prieinamą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą. Valstybiniame atliekų tvarkymo 2014–2020 m. plane nustatyta, kad savivaldybės, taikydamos įvairius atliekų surinkimo būdus ir priemones, privalo užtikrinti, kad jų valdomose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose, asmenims rūšiuojant atliekas jų susidarymo vietoje, atskirai būtų surenkamos komunalinės atliekos, taip pat ir tekstilės. Šis reikalavimas, iki 2020 m. atskirai surinkti tekstilės atliekas yra nustatytas ir Trakų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo plane. Pagal minėtą planą, savivaldybė įpareigota plėtoti rūšiuojamojo atliekų surinkimo sistemas bei suteikti tekstilės atliekų surinkimo priemones. Tad jau nuo rugsėjo mėnesio vidurio Atliekų tvarkymo programos ir Savivaldybės specialiosios aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšomis Trakų rajone pastatyta 15 tekstilės atliekų surinkimo konteinerių, kurie yra šiose atliekų surinkimo aikštelėse:

Trakų rajone tekstilės atliekas priima ir Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC) didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, kur kiekvienas gyventojas gali per metus nemokamai atiduoti 50 kg tiek tekstilės, tiek kitokių atliekų, netinkamų mesti į bendruosius komunalinius konteinerius. Šią aikštelę rasite Lentvaryje, Trakų g. 1a. Turinys nemaloniai nustebino – stinga rūšiavimo kultūros Spalio pradžioje Trakuose ir Lentvaryje įvyko pirmas tekstilės konteinerių aptarnavimas, beveik visi konteineriai buvo užpildyti 100%. Iš viso Lentvaryje ir Trakuose buvo surinkta 1 300 kg tekstilės atliekų. Deja, konteinerių turinys pateikė nemalonių siurprizų – Lentvaryje beveik visi konteineriai 60% buvo pripildyti buitinėmis atliekomis. Tad norime atkreipti gyventojų dėmesį, kad į tekstilės atliekoms skirtus konteinerius draudžiama mesti kitos rūšies atliekas bei primename, kad tekstilės atliekas į konteinerius galima mesti supakuotas polietileniniuose maišuose, švarias ir sausas. Tačiau į konteinerius negalima mesti purvinos, šlapios, cheminėmis medžiagomis užterštos, supelijusios tekstilės ir avalynės bei, kaip jau minėjome, kitokių nei tekstilės atliekų. Informacija parengta pagal projektą „Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Trakų rajone“. Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma siekia daugiau nei 823 tūkst. eurų, iš kurių 85 proc. sumos padengs ES Sanglaudos fondas, o likusią dalį – Trakų rajono savivaldybė.

Skaityti daugiau... »

Pagerbti mirusiuosius galima ir neteršiant gamtos

Gerėjant gyvenimui išauga ir vartojimo poreikiai. Nesaikingas vartojimas atskleidžia neatsakingus žmonių įpročius ir ten, kur to mažiausiai tikiesi – kapinėse, po Vėlinių pavertę jas sąvartynais. Artėjant mirusiųjų atminimo ir pagerbimo dienai, turgeliai ir prekybos centrai užverčiami žvakėmis indeliuose, gyvomis bei dirbtinėmis gėlėmis ir kitomis kapinių dekoracijomis. Tam prieš Vėlines pinigines atveria ir Trakų rajono savivaldybės gyventojai. Išdegusių žvakių indeliai, nuvytusios chrizantemos, purvinos sintetinės gėlės ir visa kita kapinių puošyba pavasarį, o kartais tik prieš kitų metų Vėlines keliauja į atliekų konteinerius. Trakų rajono savivaldybės Aplinkos apsaugos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausioji specialistė Inutė Neverovskienė teigia, kad beveik visos tokios kapinių puošybos priemonės virsta neperdirbamomis atliekomis. Pavyzdžiui, žvakučių indeliai netinka perdirbti, nes užteršti parafinu, plastikinės ar tekstilinės gėlės per kelis mėnesius išsipurvina ir vėl keliauja į sąvartyną arba yra sudeginamos. Atliekos, kur jos kauptųsi – ar namuose, ar sode ar kapinėse, – turi būti rūšiuojamos. Kapinių lankytojai privalo atskirti žaliąsias atliekas nuo kitų atliekų ir jas mesti į žaliosioms atliekoms skirtus konteinerius, o žvakių liekanas, išdegusias žvakides, vainikų kaspinus – į buitinių atliekų konteinerius. Kapinėse surenkamos žaliosios atliekos irgi dažnai keliauja į sąvartynus, nes sumetamos, sumaišomos kartu su plastikiniais maišeliais, gėlių vazonėliais, vainikų rėmais, kempinėmis. Tokios priemaišos kompostui netinka. Tvarkant artimųjų kapus ekologiškiau yra sodinti daugiametes gėles (rudeninius astrus, įvairių rūšių šilokus, žemaūges smilgas ar svogūnines gėles), kurios kiekvieną pavasarį ar rudenį vėl ir vėl pražysta. Žinoma, joms prižiūrėti reikia skirti vos daugiau laiko negu atnešti jau surištą kapinių puokštę, bet daug mažiau laiko negu sodinti ir prižiūrėti vienmetes gėles. Dabar pats metas pasodinti vieną kitą tulpės ar narcizo svogūnėlį, kuris kiekvieną pavasarį papuoš artimojo kapavietę. Taip pat labai džiugu kai atnešama gyva, o ne dirbtinė gėlė ir pamerkiama į vazą, o paskui nuvytusi išnešama į žaliųjų atliekų surinkimo vietą. Pastaruoju metu madinga kapus papuošti iš gyvų ar sausų gėlių pagamintomis puokštėmis ar vainikėliais – gamta už tai Jums padėkos. Per Vėlines būkime sąmoningi rodydami dėmesį velionims ant kapų uždegdami vieną ar dvi žvakeles, o nesukurdami visą jų laužą. Nekenkime aplinkai, kurioje gyvename patys ir mūsų vaikai. Informacija parengta pagal projektą „Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Trakų rajone“. Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma siekia daugiau nei 823 tūkst. eurų, iš kurių 85 proc. sumos padengs ES Sanglaudos fondas, o likusią dalį – Trakų rajono savivaldybė.

Skaityti daugiau... »

Apklausa

Ar lankėtės kada nors Aukštadvaryje?

 

 

 

 

 

 

 

  Rezultatai

Dabar tinklapyje

Mes turime 8 svečius online

Prisijungti