1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer>

SpausdintiEl. paštas

Žmogaus metai - kaip upės vandenys

   Žemė jau bunda ryto skambėjime, teka pavasario saulė. O metai veja metus. Ir tegul. Tegul jie skuba, bėga, o juose - neišsekančios žmogaus mintys, pastangos ir  darbai. Kartu  ir didelės svajonės, susitikimai su draugais ir bendraamžiais.  Toks jau žmogaus gyvenimas, tačiau kiekvienam jis – individualus ir savitas. Vieni paskęsta dejonių jūroje, o kitiems - ne trumpėjantys metai, o svajonių ir nerimo liepsnos širdy.

  Seniūnijos pakraštyje, prie nedidelio ežerėlio  yra įsidėstęs  Jurežerio kaimas, priklausantis Aukštadvario seniūnijai, tačiau  Semeliškių parapijai, turintis vos tris sodybas. Dvi iš jų jau yra nupirktos naujakurių iš didmiesčių, kaip poilsio vietos, kad pasislėpti  nuo  miesto triukšmo. O trečioje iš jų gyvena 80-ties metų jubiliejų švenčianti Marijona  Jančiauskienė.  Gerai pažįstu šią jubiliatę, nuo vaikystės  ji buvo vadinama Malašauskų Marytė. Tai mano  krašto senbuvė, atitekėjusi į marčias  iš gretimo Krunio kaimo. Dar būdama vaikas, prisimenu,  kartu su tėvais dalyvavau Marytės ir Albino Jančiauskų vestuvėse.   Čia savas kampelis – čia ir visas Marytės gyvenimas.

 Tačiau gražus gyvenimas neatsiranda iš niekur, kasdien jis buvo  kuriamas, klijuojamas, audžiamas, siuvamas ir lopomas meilės siūlais, su dideliu pasiaukojimu ir meile. Užaugusi trijų vaikų šeimoje, dar vaikystėje patyrusi antrojo pasaulinio karo baisumus, šeimos nepriteklius, Marytė nuo jaunystės buvo nuoširdi ir protinga, tokia ji ir išliko, todėl yra mėgiama draugų ir  kaimynų.

  Išauginusi sūnų Vytautą ir dukrą Ireną, Marytė anksti liko našlė. Tačiau ji nepabūgo vienatvės  sunkumų,  liko gyventi šiame kaimelyje, šiuo metu ją dažnai lanko vaikai ir anūkai.

Ne kartą teko ir man apsilankyti Marytės sodyboje. Švara ir tvarka dvelkiantys namai, ant sienų Marytės  artimųjų portretai,  šventųjų paveikslai, o Marytės rankose – dažnai laikoma maldaknygė. Turinti sodrų balsą, Marytė yra  ilgametė Semeliškių bažnyčios choro giesmininkė ir laiduotuvių giesmių giedorė,  parapijos organizacijos „Caritas“ narė. Jubiliatė priklauso Semeliškių bažnyčios  rožinio draugijai, šv. Mišių metu procesijoje neša bažnytines vėliavas. 

  Turint tokį užimtumą, visiems yra aišku, kad  mūsų Marytė – nesenstančios širdies žmogus. Ji visuomet linksma, besišypsanti, amžinai jauna ir energinga.  O juk žmogaus metai – kaip upės vandenys, kuo toliau, tuo plačiau išsilieja. Ir štai atėjo darbais brandintas Marytės jubiliejus. Akimirkai sustokime, o kas dabar?  O dabar atėjo ilgai laukta šeimos, draugų ir artimųjų šventė.

   Šių metų balandžio 16 d., šeštadienį, Semeliškių bažnyčioje  buvo aukojamos šv. Mišios už Marytės sveikatą. Jubiliatę sveikino bažnyčios klebonas Gintautas Jančiauskas, rožinio draugijos nariai, organizacijos Caritas atstovai, bažnytinės procesijos dalyviai, vaikai ir anūkai, giminės, draugai ir kaimynai. Savo jubiliatės atvykau pasveikinti ir aš. Apie šešiasdešimt  draugų ir giminaičių apsupta,  lydima nuotaikingų muzikantų Vandos ir Juozo Petravičių bei jų dukros – dainininkės Editos, jubiliatė pakvietė visus  į gražiai ES lėšomis restauruotus  Semeliškių parapijos namus. Čia liejosi nuoširdžiausi sveikinimo žodžiai, Pastrėvio, Ubiškių  ir kitų kaimų senjorai ir senjorės  dainavo skambias lietuvių liaudies dainas, jubiliatei linkėjo sveikatos, stiprybės ir visų svajonių išsipildymo. Man buvo labai malonu pabuvoti tarp savo krašto vyresniųjų, linksmai nusiteikusių  žmonių. Pabuvoti šiame krašte, kur vaikystėje buvo įmintos ir mano pėdos. Prisipažįstu, kad buvau tiesiog sužavėta tokiu nuoširdžiu vyresniojo amžiaus žmonių bendravimu. Toks yra nepaprastas gyvenimo dėsnis, o juk gyvenime -  tarytum gamtoje,  čia pavasaris, o čia – jau  ruduo...

 Mieloji Jubiliate, tegul metų bėgimas, palietęs smilkinius, niekada nepakeičia Jūsų akių ir širdies šilumos, kurią dalinate savo aplinkiniams. Dėkoju Jums, kad esate tokia paprasta, tačiau esate  Aukštadvario seniūnijos šviesos ir gėrio nešėja. Tegul Jūsų gyvenimo kelias, kuriuo ėjote ir toliau eisite būna kupinas atradimų, grožio ir vilties.

Aukštadvario seniūnė Jadvyga Dzencevičienė

P.s. Nuotraukose: Jubilaitė su Semeliškių parapijos klebonu ir dukra Irena bei su giminaičiais ir  bendraamžiais.

Svarbi informacija

Paskutinės naujienos

„GANDRE, GANDRE APSUK RATĄ – GAUSI VARLĄ IN ČEBATĄ!“

Pavasaris šiemet truputėlį vėluoja, tad gandrai dar neskuba aptūpti senų lizdų. Aukštadvario – 2018 m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinės Mackantiškių kaimo gandrų gerbėjai baltąjį gandrą pastebėjo jau kovo viduryje. Gandralizdis Vaclovo Babaičio kieme buvo nukentėjęs po žiemos, tad gandrai besiblaškydami lizdą ėmė krauti ant elektros stulpo Stanislavos Barkauskienės sodyboje. Aukštadvario seniūnės ir Aukštadvario regioninio parko direkcijos rūpesčiu gandralizdis Vaclovo Babaičio sodyboje buvo sutaisytas. Aukštadvario – 2018 m. Lietuvos kultūros sostinės kultūrinių renginių sklaida apėmė visą Aukštadvario seniūniją. Saulėtą balandžio 14 d. sekmadienio popietę daug Aukštadvario ir aplinkinių kaimų gyventojų bei svečių traukė į Mackantiškių kaimo tradicinę Gandrinių šventę. Tai unikali šventė, vienintelė su išlikusiomis tradicijomis šventė Lietuvoje. Šio kaimo senoliai nuo senovės pratę gyventi su gandrais. Kažkada kaimo seniūnas pavasario tarybą šaukdavęs po medžiu su gandralizdžiu. Aptarę einamus reikalus, rinkdavosi po pirkias, vaišindavosi pyragėliais „kaukorais“. Anksti rytą, saulei tekant, motinos keldavo vaikus pasiimti gandro dovanų. Dovanėlės būdavo sudėtos drobiniuose maišeliuose ir pakabintos ant tvoros arba ant obels šakų. Maišelyje dažnai būdavo saldumynai, „ka(u)korai“. Senoliai, gyvendami su gandrais, iš jų elgesio sprendė apie orų permainas, metų derlių. Labai pergyvendavo, jeigu gandrai negrįžta, visaip stengdavosi jiems įtikti. Sakydavo, kad pas blogus žmones jie negyvena, o pas ką apsigyvena, ta sodyba laiminga laikoma, Perkūnas čia netrenkiąs. Pagadintą audros ar laiko lizdą žmonės visad stengėsi pataisyti ir savo sodyboje išsaugoti paukščius. Į prosenovišką Mackantiškių kaimo gandrinių šventę rago balsu visus šaukė baltų kultūros puoselėtojas Rimas Pakeris. Renginio vedančioji pasidžiaugė, kad į šventę kasmet susirenka vis daugiau žmonių, ypač vaikų. Kiekviena šeimininkė į šventę atsinešė savo pagamintų patiekalų. Seniūnės vardu šiuo statusu ir unikalia švente pasidžiaugė Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinio renginių organizatorė Lina Mikutavičienė. Aukštadvario regioninio parko specialistas, laikinai einantis direktoriaus pareigas, Talvydas Špiliauskas pasidžiaugė turtinga krašto gamta. Į šventę atvyko VDU gamtininkas Šarūnas Ašmantas, jau keleri metai stebintis šios šventės tradicijas. Jis pasidžiaugė švaria gamta, ragino lankytojus ir jaunimą niekada nepalikti šiukšlių gamtoje. Irena Stankevičienė iš gretimo Bijūnų kaimo atvyko su vaišėmis, dėkodama už tradicijų tęstinumą šventės organizatoriams padovanojo putpelių kiaušinių bei džiovintų raudonėlių puokštes. Mackantiškių seniūnaitis, puikus ornitologas Marijonas Mackevičius pasidžiaugė, kad tame pačiame medyje, kuriame peri gandras, uokse sau namus įsirengė naminė pelėda, o mažame uokselyje dar ir bukutis apsigyveno. Taigi namų šeimininkas ir šios šventės globėjas Vaclovas Babaitis dabar kartu ir paukščių globėjas. Netrukus po dangų ėmė skraidyti net keturi gandrai, susirinkusieji ėmė džiaugsmingai ploti. Senoviškais armonikos garsais gerą nuotaiką kurstė Juozo Petravičiaus šeimos kapela iš Ūbiškių kaimo. Juozas net natų nepažįsta, o griežia nuo pat vaikystės. Mackantiškietė Veronika Beliūnienė papasakojo legendą apie kaimo pavadinimą. Kaimas šalia Karališkojo vieškelio turėjo smuklę, kurioje žvitri žydaitė puikius macus kepė. Kaimas nuo senovės dar vadinamas Kakorų kaimu. Tas vardas prigijęs nuo Gandrinių šventės. Apie senovinius ir beveik iki šių dienų išlikusius gyvulių gynimo papročius pasakojo gamtos puoselėtojas ir šventės atgaivintojas Vaclovas Plegevičius. Gražiomis dainomis linksmino Aukštadvario senjorų asociacijos „Aukštadvario žiburiai“ moterys. Joms vadovauja buvusi pedagogė Veronika Pilipavičienė. Į šventę ji ryšulėlyje atsivežė iškeptą pyragą – šimtalapį – ir pagal prosenovinį paprotį pakabino ant tvoros. Veronika – tautosakos žinovė, papročių saugotoja, kartu su kitomis senjorėmis ir aktyvi visuomenininkė, Aukštadvario regioninio parko savanorė, be jų gražių dainų nepraeina nė viena šventė. Aukštadvario gimnazijos mokytojos Rasa Žuklienė ir Česlova Pociūnienė suorganizavo, kad moksleiviai būtų atvežti į šventę. Paukščių balsų ir sakmių apie gandrus kompoziciją paruošė ir vaikus mokė Rita Balsevičiūtė. Vaikai erzino gandrą dainelėmis, pamėgdžiojo paukščių balsus. Vyresnieji moksleiviai sekė sakmes apie pragaro paukštį juodą gandrą, Dievo pasiųstą pragaran baltą gandrą, kaip gandrui šalta pasidarė. Pasakorė Ieva Baškevičiūtė paporino, kaip gandro atneštas ryšulėlis vaikeliu pavirto. Aukštadvario bibliotekos vedėja pasakorė Ramunė Jarmalavičiūtė išaiškino, kaip dziedai pagal gandrų orus spėliodavo, kad busilas gali ligų raistuosna išnešt, pas gerų žmogų ciktai lizdų suka. Rimas Pakeris grojo dūda ir dainavo apie visų mylimą paukštį – gervelą. Po programos Trakų rajono savivaldybės ir Aukštadvario seniūnijos prizais moksleivius, kaukorų kepėjas, pranešėjus, renginio globėją Vaclovą Babaitį apdovanojo Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinio renginių organizatorė Lina Mikutavičienė. LR Žemės ūkio rūmų Trakų rajone organizatorė Janina Mandeikienė papuošė kiemą ryškiaspalviais balionais, dėkojo organizatoriams, apdalijo vaikus prisiminimo dovanėlėmis, įteikė prizus labiausiai prisidėjusiems prie šventės organizavimo. Tada visi buvo pakviesti ragauti Vitalijos Barkauskienės, Veronikos Beliūnienės, Irenos Babaitienės, Aldonos Plegevičienės keptais kaukorais, valgyti Astos Mackevičienės ir Angelės Taraškevičienės keptos busilo pautienės su garšvomis, gerti žolalių arbatos. Vaišių stalai su saldėsiais traukė vaikus, o svečiai stebėjosi kaukorų įdarų įvairove: su grybais, žuvimi, morkomis, bulvėmis, kepenimis. Griežiant armonikai, atsirado ir šokančių, visi ilgai linksminosi, girdami gandrą, nes jeigu ne jis, nebūtų čia susirinkę tiek svečių.

Aukštadvario regioninio parko specialistė Rita Balsevičiūtė

Skaityti daugiau... »

KVIEČIAME

Aukštadvariečiai dalyvavo Pasaulio margučių ridenimo čempionate

Balandžio 8 d. Aukštadvario – 2018 m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinės atstovai buvome pakviesti į Utenos rajono Užpalių miestelį, kur vyko Pasaulio margučių ridenimo čempionatas. Pasiėmę pintinėlę gražiai išmargintų margučių, Aukštadvario kraštą garsinantį skaniausią pyragą „Šimtalapis“, ankstų sekmadienio rytą išvykome į Užpalius. Pirmiausiai mus maloniai nuteikė švari ir tvarkinga aplinka, vietinių gyventojų nuoširdumas ir svetingumas. Tik stabtelėjus prie bažnyčios, mus užkalbino pro šalį praeidamas Užpalių senjoras, paklausdamas, gal kuo nors galėtų mums padėti. Gražiame Šventosios upės slėnyje įsikūrę Užpaliai mena savo garbingą istoriją, turi nepaprastai gražią neogotikinio stiliaus bažnyčią, o šalia bažnyčios vyko margučių ridenimo čempionatas ir gražiausio margučio konkursas, kurį organizavo Užpalių „Lions“ paramos ir labdaros klubas, Užpalių bendruomenė. Labai smagu, kad gražiausio konkurso titulą laimėjo aukštadvarietės Petronėlės Kavaliauskienės ir Bijūnų bendruomenės tarybos narės Irenos Stankevičienės margučiai. Šventė buvo tiesiog įspūdinga. Dalyvavome margučių ridenimo ir stipriausio margučio varžybose, įvairiuose žaidimuose, pasisėmėme patirties, sulaukėme labai daug šventės organizatorių, Užpalių seniūno Eugenijaus, bendruomenės pirmininkės Vidos ir kitų vietinių gyventojų dėmesio. Visus susirinkusius linksmino tautiška kapelija „Sutaras“.

Skaityti daugiau

Skaityti daugiau... »

Apklausa

Ar lankėtės kada nors Aukštadvaryje?

 

 

 

 

 

 

 

  Rezultatai

Dabar tinklapyje

Mes turime 31 svečius online

Seniūnė

Jadvyga

Dzencevičienė

 

Prisijungti