1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer>

SpausdintiEl. paštas

Trakų kredito unijos 10-metį pasitikome Baltijos kelyje

 

Trakų kredito unijos 10-metį pasitikome Baltijos kelyje

  Šių metų rugpjūčio 22 – 23 dienomis, visai  Lietuvai dalyvaujant  istoriniame renginyje „Baltijos kelio sąšauka“,  Trakų kredito unija, pažymint  savo sėkmingos veiklos 10-ties metų jubiliejų, organizavo ekskursiją šiuo Lietuvos istorijai ypatingu keliu.

  Ekskursijos dalyviai -  Trakų kredito unijos nariai, kredito unijos darbuotojai bei jų šeimų nariai. Kelionės tikslas – važiuoti keliu, kuris  prieš 25-erius metus tapęs beveik 600 km. rankų grandinės dalimi, simbolizuojančia Baltijos šalių vienybę, patriotiškumą ir taip dažnai linksniuojamą laisvę.

Prie Trakų rajono kryžiaus

  Iš Trakų išvykome ankstų penktadienio rytą. Pirmasis mūsų sustojimas buvo  „Baltijos kelio“  50,9 kilometre, prie Bagaslaviškio sankryžos, prie ten stovinčio Trakų rajono kryžiaus. Trakų kredito unijos valdybos narys Albertas Amšiejus su didele meile  dalijosi  prisiminimais, kaip tą lemtingą 1989 metų vasarą jam, kaip Lietuvos Sąjūdžio Trakų skyriaus pirmininkui, buvo pavesta pastatyti kryžių automagistralės „Vilnius – Panevėžys“  50,9 kilometre, prie Bagaslaviškio sankryžos. Su tuomet dirbančiu  ilgamečiu Semeliškių girininku  A. Speičiu jie išrinko ąžuolą.  Albertas Amšiejus  šypsojosi, kad šiandieną  jau visi užmiršo, kaip jie atsakingai rinko ąžuolą kryžiui. Išrinko vieną gražiausių iš trijų ąžuolų. Labai puikų kryžių pagamino buvęs Aukštadvario seniūnijos Čižiūnų kaimo gyventojas, to laikotarpio  ilgametis kryždirbys Jonas Kasparavičius. Šį kryžių pastatė  AB „Vilniaus regiono keliai“ Trakų skyriaus darbuotojai.

  Stovėdami prie kryžiaus, mes didžiavomės, kad Trakų rajono žmonės, kartu su trijų Baltijos šalių patriotais, ne tik stovėjo susikibę rankomis Baltijos kelyje. Kaip istorinę relikviją, jie pastatė šį  ąžuolinį kryžių. Per šį laikotarpį ąžuolinis kryžius, tarytum  jausdamas kažką negero,  pasisuko į šoną. Gal šis stipriausias Lietuvos  medis kartu su mumis išgyveno padarytas  klaidas po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, o gal šiaip  jį pasuko stiprūs vėjai?

 Kredito unijos valdybos narys Albertas Amšiejus šypsojosi rodydamas šalia kryžiaus išaugusias ir didžiules egles. „Juk prieš 25 metus čia pasodinome mažas eglutes“,- dėstė  kolega.

Lydimi kelionių agentūros „Kiveda“  gido, važiuodami tolyn, skaičiavome „Baltijos kelio“  kilometrus. Pakelėse vienur stovėjo paminkliniai akmenys, kitur kryžiai arba  paminkla.

 

Rokiškių lankytinos vietos ir „Sūrio kelias“

  Mūsų kelionės maršrutas pasuko į Rokiškio miestą. Apsistojome ties Rokiškio bažnyčia, po to   muziejumi, kurio fonduose sukaupta daugiau kaip 60 000 eksponatų, yra per 20 saugyklų, kuriose yra įrengtos neblogos muziejinių rinkinių saugojimo sąlygos.

Muziejus turi gausius archeologijos, garsiausio XX a. Lietuvos dievdirbio Liongino Šepkos (1907–1985) drožinių rinkinius, tapybos, grafikos, taikomojo meno eksponatų iš grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių kolekcijos. Čia veikia istorinė ekspozicija, kuri buvo atidaryta 1999 m., švenčiant Rokiškio miesto įkūrimo 500 metų jubiliejų, kuri apima Rokiškio krašto istoriją nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio.  Mūsų dėmesį patraukė senieji šarvai, ginklai, itin retos knygos, valstiečių ir amatininkų darbo įrankiai, gaminiai, įžymių rokiškėnų nuotraukos ir jų asmeniniai daiktai, pokario rezistencinių kovų relikvijos.

Įspūdingiausias eksponatas – 1848 m. Rokiškio grafystės žemėlapis, kuriame smulkiai pavaizduoti dvaro žemėje buvę miesteliai, keliai, miškai, arimai ir kiti objektai. Ekspozicijoje rodomi K. Tyzenhauzo, A. Orlovskio ir M. Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės piešiniai, kuriuose įamžinti XIX a. grafystės vaizdai, žmonės. Grafus Tyzenhauzus ir Pšezdzieckius taip pat mena jų rašyti laiškai, antspaudai, dvaro svečių vizitinės kortelės, portretai.  Šiame muziejuje eksponuojama vienintelė Lietuvoje išsaugota ir restauruota XIX a. pabaigos – XX a. pradžios grafų drabužių kolekcija.

 Ekskursijos dalyvius ypatingai sudomino tai, kad XX a. pradžioje Rokiškio krašte, analogiškai buvusiam Trakų skulptoriui Jonui Kasparavičiui,  gimė ir kūrė garsiausias Lietuvoje šio amžiaus dievdirbys – Lionginas Šepka.  Šešiose muziejaus salėse atspindėta visa meistro kūryba (apie 300 kūrinių, kai kurie iš jų sudaryti iš kelių dešimčių detalių).  Muziejuje saugoma senųjų liaudies skulptūrų kolekcija gana gausi ir vertinga – virš 170 eksponatų. Kolekcijoje saugoma galbūt viena seniausių skulptūrų – „Kristus po prisikėlimo“ (XVI a.). Ekspozicijoje vyrauja Jėzaus (Nukryžiuotasis, Jėzus Nazarietis, Kristus), šv. Jono Krikštytojo, šv. Jono Nepomuko, švč. Mergelės Marijos siužetai.  Ekskursijos dalyvius  ypatingai domino  eksponuojami Rokiškio grafų Tyzenhauzų bei Pšezdzieckių sumedžiotų žvėrių iškamšų, įspūdingų ragų ir gretimuose dvaruose saugoti medžioklės trofėjai. Greta kažkada Rokiškio krašto dvaruose saugotų medžioklės trofėjų, įvairių fotografijų, ekspozicijoje puikuojasi naujausi rokiškėnų sumedžioti, aukso medalius tarptautinėse parodose pelnę elnių, briedžių, stirninų ragai, šernų iltys, vilkų kailiai.

   Rokiškio dvaro rūmai, kur įsikūręs Rokiškio krašto muziejus, pastatyti 1801 m. grafo Ignoto Tyzenhauzo. Dvaro ansambliui priklauso 16 pastatų. Už dvaro rūmų puikus parkas, įkurtas 1797 m., kuris užima 16 ha plotą.

 Eksursijos dalyviai ne tik susipažino su Rokiškio miesto pavadinimo kilme „Rokai,  ten kiškis“, tačiau muziejus mums suteikė galimybę susipažinti su  programa  „Sūrio kelias“. Programa skirta ir vaikams, ir suaugusiems. Mes sužinojome apie senovinius pieno produktų gaminimo būdus, pamatėme etnografinius pieno rauginimo, sviesto mušimo ir kitokius indus, ragavome sūrius, gaminamus AB „Rokiškio sūris“.

Smagu mums buvo Rokiškyje, o svarbiausia tai, kad mus pasitiko patyrusi muziejaus ilgametė gidė, vardu Onutė, kilusi iš Dzūkijos. Jos pasakojimas buvo toks įdomus, kad, rodos, klausytume ir klausytume. Aplankyti Rokiškio muziejų tikrai yra verta.

Biržų miesto reprezentacinės vietos

Sekanti mūsų  kelionės stotelė – Biržai.  Čia pirmiausiai aplankėme savo kolegas – Biržų kredito uniją, pasidžiaugėme jų gražia buveine, sėkmingu darbu. Biržų kredito unija yra vyresnioji mūsų sesė, veikia jau keturioliktus metus.  Čia dirba 7 darbuotojai, unija turi tris nuotolines kasas.

  Aplankėme Biržų krašto muziejų „Sėla“, kuris įsikūręs 1978-1988 m. atstatytuose Biržų pilies reprezentaciniuose rūmuose. Iš kunigaikščių Radvilų statytos  niderlandiškojo tipo Lietuvos šiaurinę sieną XVII-XVIII a. gynusios bastioninės tvirtovės komplekso šiuo metu be reprezentacinių rūmų yra atstatytos dvi parakinės, tiltas, atkurtas arsenalo pastatas. Radvilų Biržų kunigaikštystė (1547 – 1811m.) – viena didžiausių ir ilgiausiai gyvavusių privačių valdų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Biržai, kaip Radvilų nuosavybė, minimi jau 1455 m., kai Trakų vaivada Radvila Astikaitis iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio gavo leidimą savo Biržų žemėse apgyvendinti 6 žmones. Jis ir toliau plėtė valdą, supirkinėdamas žemę.

Biržai istoriniuose šaltiniuose minimi kaip miestelis, pilis buvo tik Papilyje. Mikalojus Radvila Rudasis pirmasis Biržų žemėse apgyvendino totorius ir vokiečius. 1570 m. Biržų kunigaikštystėje buvo 12 vokiečių dūmų, užėmusių 521 valaką (valakas – XVI – a. II pusės – XIX a. Lietuvos žemės ploto vienetas, lygus 21, 368 ha).   1589 m. Biržų miestui suteiktos Magdeburgo teisės.   Apgyvendinta Biržų kunigaikštystės teritorija apėmė maždaug 36000 ha plotą. Biržų kunigaikštystė buvo vienintelis didesnis vientisas Biržų Radvilų valdų kompleksas, dydžiu nenusileidžiantis žymiausių to meto Lenkijos ir Lietuvos didikų žemėms.

 Ekskursijos metu turėjome galimybę pamatyti  unikalią ekspoziciją „Senoji aludarystė“ bei dalyvauti  edukacinėje programoje „Alaus kelias“. Programa leido susipažinti su  senosios aludarystės reikmenimis, naminio alaus gamybos technologija ir aukštaičių vaišingumą menančiomis tradicijomis. Susėdę už balta staltiese padengto stalo,  paragavome biržietiško alaus, sūrio ir duonos, o po to kartu su folkloro ansambliu, propaguojančiu archajinį krašto etnomuzikavimo savitumą ir vaišių dainas, galėjome skudučiuoti, pūsti ragus, padainuoti ir pašokti. Mūsų kolegoms - vyrams visa tai sekėsi puikiai, o į šokių ratelius įsijungėme visi, kaip gi nepašokti, grojant puikiam ansambliui.

Kelionė tęsėsi

  Ilgai neužsibuvę, ekskursijos dalyviai atsisveikinome ir pasukome  link Biržų karstinių įgriuvų. Seniai svajojau pamatyti tas vietoves, kur susidaro įgriuvos. Po nesėkmingo  artezinio gręžinio Aukštadvario miestelyje norėjome pamatyti kitas Lietuvoje esančias gamtos stichijas.

 Trakų kredito unijos keliautojai nakvynės ieškojome netoli Latvijos sienos Pasvalio rajone. Čia mūsų laukė viešbutis „Svečių namai“ su karšta vakariene ir malonia buitine aplinka. 

Grįžtant į namus

 Šeštadienio rytą, grįžtant  į namus, užsukome į  Antano Smetonos gimtinę ir Užugirio dvaro rūmus. Vos keletą sodybų turintis Užulėnio kaimas Ukmergės rajone prie Lėno miško yra populiari turistų lankymo vieta, kadangi čia gimė pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Pirmasis Lietuvos Prezidentas gimė 1874 metais Užulėnio kaime, vos keli kilometrai nuo Panevėžio rajono ribos. Užulėnyje prezidento A.Smetonos tėviškės vietą mena medine tvora aptverta teritorija. Joje pastatytas paminklas A. Smetonai atminti ir paminklinis stulpas, bylojantis, kad jis buvo ir Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras.

 Prezidento A. Smetonos dvaras yra vaizdingoje pietinėje Lėno ežero pakrantėje. Jis nutolęs 2 km į pietus nuo Lėno kaimo, 1 km į vakarus nuo Prezidento gimtinės – Užulėnio. Dvaro istorija prasideda kartu su A. Smetonos 60 – ies metų jubiliejumi. 1934 m., švenčiant Prezidento gimtadienį, buvo nutarta tėviškėje jam padovanoti ūkį. Tautos Vado Jubiliejaus dovanos komitetas, sudarytas daugiausia iš tautininkų, išleido A. Smetonai pagerbti Dovanos ženklus. Vienas kainavo 5 litus. Juos platinant,  buvo surinkta nemaža pinigų suma, ir už juos 1935 m. nupirkta 80 ha žemės. Didžiausią jos dalį sudarė žemė (Lėno palivarkas), įsigyta iš Taujėnų dvaro savininko kunigaikščio Konstantino Radvilos. Kita žemė buvo pirkta iš Lėno bažnyčios, Užulėnio mokyklos ir naujakurių. 25 ha miško A. Smetona gavo iš valstybės kaip Nepriklausomybės akto signataras. Tokiu būdu susiformavo apie 110, 2 ha žemės sklypas, kuris buvo pavadintas Užugirio kiemu.

Nauji įspūdžiai Baltijos kelyje

 Į namus grįžome Baltijos keliu. Grįžtant maloniai stebėjomės kaip įvairiose magistralės vietose buvo minimas Baltijos kelio 25-tis. Smagu buvo matyti besibūriuojančius žmones įvairiose kelio vietose  iš visos Lietuvos. Vieni jų kaip ir prieš 25 –rius metus stovėjo susikibę rankomis, kitur vyko mitingai prie paminklų, o mes nuotaikingai mojavome jiems pro autobuso langą. Pravažiuojant pro jau mūsų aplankytą Trakų rajono kryžių,  matėme kaip  tuo metu jis buvo gausiai apsuptas trakiečių,  apvainikuotas Lietuvos trispalvėmis ir atskirų regionų vėliavomis.

Kelionė dar labiau sustiprino kredito uniją

Pati geriausia priemonė, stiprinanti įstaigą yra kelionė. Ši jubiliejinė - Baltijos kelio 25-čio ir Trakų kredito unijos 10-mečio kelionė dar stipriau  sujungė Trakų kredito unijos narius, jos darbuotojus.  O ateityje mūsų laukia  ilgas Trakų kredito unijos veiklos kelias. Laukia didelė atsakomybė, artėjant  finansiniams pasikeitimams -  euro įvedimui Lietuvoje. Trakų kredito unija aktyviai planuoja dalyvauti  šiame mūsų Valstybei svarbiame procese.

 Mieli Trakų rajono žmonės, visai šalia Jūsų -  patyrusi Trakų kredito unija, sėkmingai gyvuojanti jau dešimt metų. Eikime su mumis kartu. Kredito unija – vietinis, bendruomeninis bankas, dirbantis tik savo žmonėms.  Atsakingai veikiame jau visą dešimt  metų, nenuvilsime Jūsų ir ateityje.

Pagarbiai, ilgametė Trakų kredito unijos valdybos pirmininkė Jadvyga Dzencevičienė

Svarbi informacija

Paskutinės naujienos

„GANDRE, GANDRE APSUK RATĄ – GAUSI VARLĄ IN ČEBATĄ!“

Pavasaris šiemet truputėlį vėluoja, tad gandrai dar neskuba aptūpti senų lizdų. Aukštadvario – 2018 m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinės Mackantiškių kaimo gandrų gerbėjai baltąjį gandrą pastebėjo jau kovo viduryje. Gandralizdis Vaclovo Babaičio kieme buvo nukentėjęs po žiemos, tad gandrai besiblaškydami lizdą ėmė krauti ant elektros stulpo Stanislavos Barkauskienės sodyboje. Aukštadvario seniūnės ir Aukštadvario regioninio parko direkcijos rūpesčiu gandralizdis Vaclovo Babaičio sodyboje buvo sutaisytas. Aukštadvario – 2018 m. Lietuvos kultūros sostinės kultūrinių renginių sklaida apėmė visą Aukštadvario seniūniją. Saulėtą balandžio 14 d. sekmadienio popietę daug Aukštadvario ir aplinkinių kaimų gyventojų bei svečių traukė į Mackantiškių kaimo tradicinę Gandrinių šventę. Tai unikali šventė, vienintelė su išlikusiomis tradicijomis šventė Lietuvoje. Šio kaimo senoliai nuo senovės pratę gyventi su gandrais. Kažkada kaimo seniūnas pavasario tarybą šaukdavęs po medžiu su gandralizdžiu. Aptarę einamus reikalus, rinkdavosi po pirkias, vaišindavosi pyragėliais „kaukorais“. Anksti rytą, saulei tekant, motinos keldavo vaikus pasiimti gandro dovanų. Dovanėlės būdavo sudėtos drobiniuose maišeliuose ir pakabintos ant tvoros arba ant obels šakų. Maišelyje dažnai būdavo saldumynai, „ka(u)korai“. Senoliai, gyvendami su gandrais, iš jų elgesio sprendė apie orų permainas, metų derlių. Labai pergyvendavo, jeigu gandrai negrįžta, visaip stengdavosi jiems įtikti. Sakydavo, kad pas blogus žmones jie negyvena, o pas ką apsigyvena, ta sodyba laiminga laikoma, Perkūnas čia netrenkiąs. Pagadintą audros ar laiko lizdą žmonės visad stengėsi pataisyti ir savo sodyboje išsaugoti paukščius. Į prosenovišką Mackantiškių kaimo gandrinių šventę rago balsu visus šaukė baltų kultūros puoselėtojas Rimas Pakeris. Renginio vedančioji pasidžiaugė, kad į šventę kasmet susirenka vis daugiau žmonių, ypač vaikų. Kiekviena šeimininkė į šventę atsinešė savo pagamintų patiekalų. Seniūnės vardu šiuo statusu ir unikalia švente pasidžiaugė Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinio renginių organizatorė Lina Mikutavičienė. Aukštadvario regioninio parko specialistas, laikinai einantis direktoriaus pareigas, Talvydas Špiliauskas pasidžiaugė turtinga krašto gamta. Į šventę atvyko VDU gamtininkas Šarūnas Ašmantas, jau keleri metai stebintis šios šventės tradicijas. Jis pasidžiaugė švaria gamta, ragino lankytojus ir jaunimą niekada nepalikti šiukšlių gamtoje. Irena Stankevičienė iš gretimo Bijūnų kaimo atvyko su vaišėmis, dėkodama už tradicijų tęstinumą šventės organizatoriams padovanojo putpelių kiaušinių bei džiovintų raudonėlių puokštes. Mackantiškių seniūnaitis, puikus ornitologas Marijonas Mackevičius pasidžiaugė, kad tame pačiame medyje, kuriame peri gandras, uokse sau namus įsirengė naminė pelėda, o mažame uokselyje dar ir bukutis apsigyveno. Taigi namų šeimininkas ir šios šventės globėjas Vaclovas Babaitis dabar kartu ir paukščių globėjas. Netrukus po dangų ėmė skraidyti net keturi gandrai, susirinkusieji ėmė džiaugsmingai ploti. Senoviškais armonikos garsais gerą nuotaiką kurstė Juozo Petravičiaus šeimos kapela iš Ūbiškių kaimo. Juozas net natų nepažįsta, o griežia nuo pat vaikystės. Mackantiškietė Veronika Beliūnienė papasakojo legendą apie kaimo pavadinimą. Kaimas šalia Karališkojo vieškelio turėjo smuklę, kurioje žvitri žydaitė puikius macus kepė. Kaimas nuo senovės dar vadinamas Kakorų kaimu. Tas vardas prigijęs nuo Gandrinių šventės. Apie senovinius ir beveik iki šių dienų išlikusius gyvulių gynimo papročius pasakojo gamtos puoselėtojas ir šventės atgaivintojas Vaclovas Plegevičius. Gražiomis dainomis linksmino Aukštadvario senjorų asociacijos „Aukštadvario žiburiai“ moterys. Joms vadovauja buvusi pedagogė Veronika Pilipavičienė. Į šventę ji ryšulėlyje atsivežė iškeptą pyragą – šimtalapį – ir pagal prosenovinį paprotį pakabino ant tvoros. Veronika – tautosakos žinovė, papročių saugotoja, kartu su kitomis senjorėmis ir aktyvi visuomenininkė, Aukštadvario regioninio parko savanorė, be jų gražių dainų nepraeina nė viena šventė. Aukštadvario gimnazijos mokytojos Rasa Žuklienė ir Česlova Pociūnienė suorganizavo, kad moksleiviai būtų atvežti į šventę. Paukščių balsų ir sakmių apie gandrus kompoziciją paruošė ir vaikus mokė Rita Balsevičiūtė. Vaikai erzino gandrą dainelėmis, pamėgdžiojo paukščių balsus. Vyresnieji moksleiviai sekė sakmes apie pragaro paukštį juodą gandrą, Dievo pasiųstą pragaran baltą gandrą, kaip gandrui šalta pasidarė. Pasakorė Ieva Baškevičiūtė paporino, kaip gandro atneštas ryšulėlis vaikeliu pavirto. Aukštadvario bibliotekos vedėja pasakorė Ramunė Jarmalavičiūtė išaiškino, kaip dziedai pagal gandrų orus spėliodavo, kad busilas gali ligų raistuosna išnešt, pas gerų žmogų ciktai lizdų suka. Rimas Pakeris grojo dūda ir dainavo apie visų mylimą paukštį – gervelą. Po programos Trakų rajono savivaldybės ir Aukštadvario seniūnijos prizais moksleivius, kaukorų kepėjas, pranešėjus, renginio globėją Vaclovą Babaitį apdovanojo Trakų kultūros rūmų Aukštadvario padalinio renginių organizatorė Lina Mikutavičienė. LR Žemės ūkio rūmų Trakų rajone organizatorė Janina Mandeikienė papuošė kiemą ryškiaspalviais balionais, dėkojo organizatoriams, apdalijo vaikus prisiminimo dovanėlėmis, įteikė prizus labiausiai prisidėjusiems prie šventės organizavimo. Tada visi buvo pakviesti ragauti Vitalijos Barkauskienės, Veronikos Beliūnienės, Irenos Babaitienės, Aldonos Plegevičienės keptais kaukorais, valgyti Astos Mackevičienės ir Angelės Taraškevičienės keptos busilo pautienės su garšvomis, gerti žolalių arbatos. Vaišių stalai su saldėsiais traukė vaikus, o svečiai stebėjosi kaukorų įdarų įvairove: su grybais, žuvimi, morkomis, bulvėmis, kepenimis. Griežiant armonikai, atsirado ir šokančių, visi ilgai linksminosi, girdami gandrą, nes jeigu ne jis, nebūtų čia susirinkę tiek svečių.

Aukštadvario regioninio parko specialistė Rita Balsevičiūtė

Skaityti daugiau... »

KVIEČIAME

Aukštadvariečiai dalyvavo Pasaulio margučių ridenimo čempionate

Balandžio 8 d. Aukštadvario – 2018 m. Lietuvos mažų miestelių kultūros sostinės atstovai buvome pakviesti į Utenos rajono Užpalių miestelį, kur vyko Pasaulio margučių ridenimo čempionatas. Pasiėmę pintinėlę gražiai išmargintų margučių, Aukštadvario kraštą garsinantį skaniausią pyragą „Šimtalapis“, ankstų sekmadienio rytą išvykome į Užpalius. Pirmiausiai mus maloniai nuteikė švari ir tvarkinga aplinka, vietinių gyventojų nuoširdumas ir svetingumas. Tik stabtelėjus prie bažnyčios, mus užkalbino pro šalį praeidamas Užpalių senjoras, paklausdamas, gal kuo nors galėtų mums padėti. Gražiame Šventosios upės slėnyje įsikūrę Užpaliai mena savo garbingą istoriją, turi nepaprastai gražią neogotikinio stiliaus bažnyčią, o šalia bažnyčios vyko margučių ridenimo čempionatas ir gražiausio margučio konkursas, kurį organizavo Užpalių „Lions“ paramos ir labdaros klubas, Užpalių bendruomenė. Labai smagu, kad gražiausio konkurso titulą laimėjo aukštadvarietės Petronėlės Kavaliauskienės ir Bijūnų bendruomenės tarybos narės Irenos Stankevičienės margučiai. Šventė buvo tiesiog įspūdinga. Dalyvavome margučių ridenimo ir stipriausio margučio varžybose, įvairiuose žaidimuose, pasisėmėme patirties, sulaukėme labai daug šventės organizatorių, Užpalių seniūno Eugenijaus, bendruomenės pirmininkės Vidos ir kitų vietinių gyventojų dėmesio. Visus susirinkusius linksmino tautiška kapelija „Sutaras“.

Skaityti daugiau

Skaityti daugiau... »

Apklausa

Ar lankėtės kada nors Aukštadvaryje?

 

 

 

 

 

 

 

  Rezultatai

Dabar tinklapyje

Mes turime 27 svečius online

Seniūnė

Jadvyga

Dzencevičienė

 

Prisijungti