1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer>

SpausdintiEl. paštas

Trakų kredito unijos 10-metį pasitikome Baltijos kelyje

 

Trakų kredito unijos 10-metį pasitikome Baltijos kelyje

  Šių metų rugpjūčio 22 – 23 dienomis, visai  Lietuvai dalyvaujant  istoriniame renginyje „Baltijos kelio sąšauka“,  Trakų kredito unija, pažymint  savo sėkmingos veiklos 10-ties metų jubiliejų, organizavo ekskursiją šiuo Lietuvos istorijai ypatingu keliu.

  Ekskursijos dalyviai -  Trakų kredito unijos nariai, kredito unijos darbuotojai bei jų šeimų nariai. Kelionės tikslas – važiuoti keliu, kuris  prieš 25-erius metus tapęs beveik 600 km. rankų grandinės dalimi, simbolizuojančia Baltijos šalių vienybę, patriotiškumą ir taip dažnai linksniuojamą laisvę.

Prie Trakų rajono kryžiaus

  Iš Trakų išvykome ankstų penktadienio rytą. Pirmasis mūsų sustojimas buvo  „Baltijos kelio“  50,9 kilometre, prie Bagaslaviškio sankryžos, prie ten stovinčio Trakų rajono kryžiaus. Trakų kredito unijos valdybos narys Albertas Amšiejus su didele meile  dalijosi  prisiminimais, kaip tą lemtingą 1989 metų vasarą jam, kaip Lietuvos Sąjūdžio Trakų skyriaus pirmininkui, buvo pavesta pastatyti kryžių automagistralės „Vilnius – Panevėžys“  50,9 kilometre, prie Bagaslaviškio sankryžos. Su tuomet dirbančiu  ilgamečiu Semeliškių girininku  A. Speičiu jie išrinko ąžuolą.  Albertas Amšiejus  šypsojosi, kad šiandieną  jau visi užmiršo, kaip jie atsakingai rinko ąžuolą kryžiui. Išrinko vieną gražiausių iš trijų ąžuolų. Labai puikų kryžių pagamino buvęs Aukštadvario seniūnijos Čižiūnų kaimo gyventojas, to laikotarpio  ilgametis kryždirbys Jonas Kasparavičius. Šį kryžių pastatė  AB „Vilniaus regiono keliai“ Trakų skyriaus darbuotojai.

  Stovėdami prie kryžiaus, mes didžiavomės, kad Trakų rajono žmonės, kartu su trijų Baltijos šalių patriotais, ne tik stovėjo susikibę rankomis Baltijos kelyje. Kaip istorinę relikviją, jie pastatė šį  ąžuolinį kryžių. Per šį laikotarpį ąžuolinis kryžius, tarytum  jausdamas kažką negero,  pasisuko į šoną. Gal šis stipriausias Lietuvos  medis kartu su mumis išgyveno padarytas  klaidas po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, o gal šiaip  jį pasuko stiprūs vėjai?

 Kredito unijos valdybos narys Albertas Amšiejus šypsojosi rodydamas šalia kryžiaus išaugusias ir didžiules egles. „Juk prieš 25 metus čia pasodinome mažas eglutes“,- dėstė  kolega.

Lydimi kelionių agentūros „Kiveda“  gido, važiuodami tolyn, skaičiavome „Baltijos kelio“  kilometrus. Pakelėse vienur stovėjo paminkliniai akmenys, kitur kryžiai arba  paminkla.

 

Rokiškių lankytinos vietos ir „Sūrio kelias“

  Mūsų kelionės maršrutas pasuko į Rokiškio miestą. Apsistojome ties Rokiškio bažnyčia, po to   muziejumi, kurio fonduose sukaupta daugiau kaip 60 000 eksponatų, yra per 20 saugyklų, kuriose yra įrengtos neblogos muziejinių rinkinių saugojimo sąlygos.

Muziejus turi gausius archeologijos, garsiausio XX a. Lietuvos dievdirbio Liongino Šepkos (1907–1985) drožinių rinkinius, tapybos, grafikos, taikomojo meno eksponatų iš grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių kolekcijos. Čia veikia istorinė ekspozicija, kuri buvo atidaryta 1999 m., švenčiant Rokiškio miesto įkūrimo 500 metų jubiliejų, kuri apima Rokiškio krašto istoriją nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio.  Mūsų dėmesį patraukė senieji šarvai, ginklai, itin retos knygos, valstiečių ir amatininkų darbo įrankiai, gaminiai, įžymių rokiškėnų nuotraukos ir jų asmeniniai daiktai, pokario rezistencinių kovų relikvijos.

Įspūdingiausias eksponatas – 1848 m. Rokiškio grafystės žemėlapis, kuriame smulkiai pavaizduoti dvaro žemėje buvę miesteliai, keliai, miškai, arimai ir kiti objektai. Ekspozicijoje rodomi K. Tyzenhauzo, A. Orlovskio ir M. Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės piešiniai, kuriuose įamžinti XIX a. grafystės vaizdai, žmonės. Grafus Tyzenhauzus ir Pšezdzieckius taip pat mena jų rašyti laiškai, antspaudai, dvaro svečių vizitinės kortelės, portretai.  Šiame muziejuje eksponuojama vienintelė Lietuvoje išsaugota ir restauruota XIX a. pabaigos – XX a. pradžios grafų drabužių kolekcija.

 Ekskursijos dalyvius ypatingai sudomino tai, kad XX a. pradžioje Rokiškio krašte, analogiškai buvusiam Trakų skulptoriui Jonui Kasparavičiui,  gimė ir kūrė garsiausias Lietuvoje šio amžiaus dievdirbys – Lionginas Šepka.  Šešiose muziejaus salėse atspindėta visa meistro kūryba (apie 300 kūrinių, kai kurie iš jų sudaryti iš kelių dešimčių detalių).  Muziejuje saugoma senųjų liaudies skulptūrų kolekcija gana gausi ir vertinga – virš 170 eksponatų. Kolekcijoje saugoma galbūt viena seniausių skulptūrų – „Kristus po prisikėlimo“ (XVI a.). Ekspozicijoje vyrauja Jėzaus (Nukryžiuotasis, Jėzus Nazarietis, Kristus), šv. Jono Krikštytojo, šv. Jono Nepomuko, švč. Mergelės Marijos siužetai.  Ekskursijos dalyvius  ypatingai domino  eksponuojami Rokiškio grafų Tyzenhauzų bei Pšezdzieckių sumedžiotų žvėrių iškamšų, įspūdingų ragų ir gretimuose dvaruose saugoti medžioklės trofėjai. Greta kažkada Rokiškio krašto dvaruose saugotų medžioklės trofėjų, įvairių fotografijų, ekspozicijoje puikuojasi naujausi rokiškėnų sumedžioti, aukso medalius tarptautinėse parodose pelnę elnių, briedžių, stirninų ragai, šernų iltys, vilkų kailiai.

   Rokiškio dvaro rūmai, kur įsikūręs Rokiškio krašto muziejus, pastatyti 1801 m. grafo Ignoto Tyzenhauzo. Dvaro ansambliui priklauso 16 pastatų. Už dvaro rūmų puikus parkas, įkurtas 1797 m., kuris užima 16 ha plotą.

 Eksursijos dalyviai ne tik susipažino su Rokiškio miesto pavadinimo kilme „Rokai,  ten kiškis“, tačiau muziejus mums suteikė galimybę susipažinti su  programa  „Sūrio kelias“. Programa skirta ir vaikams, ir suaugusiems. Mes sužinojome apie senovinius pieno produktų gaminimo būdus, pamatėme etnografinius pieno rauginimo, sviesto mušimo ir kitokius indus, ragavome sūrius, gaminamus AB „Rokiškio sūris“.

Smagu mums buvo Rokiškyje, o svarbiausia tai, kad mus pasitiko patyrusi muziejaus ilgametė gidė, vardu Onutė, kilusi iš Dzūkijos. Jos pasakojimas buvo toks įdomus, kad, rodos, klausytume ir klausytume. Aplankyti Rokiškio muziejų tikrai yra verta.

Biržų miesto reprezentacinės vietos

Sekanti mūsų  kelionės stotelė – Biržai.  Čia pirmiausiai aplankėme savo kolegas – Biržų kredito uniją, pasidžiaugėme jų gražia buveine, sėkmingu darbu. Biržų kredito unija yra vyresnioji mūsų sesė, veikia jau keturioliktus metus.  Čia dirba 7 darbuotojai, unija turi tris nuotolines kasas.

  Aplankėme Biržų krašto muziejų „Sėla“, kuris įsikūręs 1978-1988 m. atstatytuose Biržų pilies reprezentaciniuose rūmuose. Iš kunigaikščių Radvilų statytos  niderlandiškojo tipo Lietuvos šiaurinę sieną XVII-XVIII a. gynusios bastioninės tvirtovės komplekso šiuo metu be reprezentacinių rūmų yra atstatytos dvi parakinės, tiltas, atkurtas arsenalo pastatas. Radvilų Biržų kunigaikštystė (1547 – 1811m.) – viena didžiausių ir ilgiausiai gyvavusių privačių valdų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Biržai, kaip Radvilų nuosavybė, minimi jau 1455 m., kai Trakų vaivada Radvila Astikaitis iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio gavo leidimą savo Biržų žemėse apgyvendinti 6 žmones. Jis ir toliau plėtė valdą, supirkinėdamas žemę.

Biržai istoriniuose šaltiniuose minimi kaip miestelis, pilis buvo tik Papilyje. Mikalojus Radvila Rudasis pirmasis Biržų žemėse apgyvendino totorius ir vokiečius. 1570 m. Biržų kunigaikštystėje buvo 12 vokiečių dūmų, užėmusių 521 valaką (valakas – XVI – a. II pusės – XIX a. Lietuvos žemės ploto vienetas, lygus 21, 368 ha).   1589 m. Biržų miestui suteiktos Magdeburgo teisės.   Apgyvendinta Biržų kunigaikštystės teritorija apėmė maždaug 36000 ha plotą. Biržų kunigaikštystė buvo vienintelis didesnis vientisas Biržų Radvilų valdų kompleksas, dydžiu nenusileidžiantis žymiausių to meto Lenkijos ir Lietuvos didikų žemėms.

 Ekskursijos metu turėjome galimybę pamatyti  unikalią ekspoziciją „Senoji aludarystė“ bei dalyvauti  edukacinėje programoje „Alaus kelias“. Programa leido susipažinti su  senosios aludarystės reikmenimis, naminio alaus gamybos technologija ir aukštaičių vaišingumą menančiomis tradicijomis. Susėdę už balta staltiese padengto stalo,  paragavome biržietiško alaus, sūrio ir duonos, o po to kartu su folkloro ansambliu, propaguojančiu archajinį krašto etnomuzikavimo savitumą ir vaišių dainas, galėjome skudučiuoti, pūsti ragus, padainuoti ir pašokti. Mūsų kolegoms - vyrams visa tai sekėsi puikiai, o į šokių ratelius įsijungėme visi, kaip gi nepašokti, grojant puikiam ansambliui.

Kelionė tęsėsi

  Ilgai neužsibuvę, ekskursijos dalyviai atsisveikinome ir pasukome  link Biržų karstinių įgriuvų. Seniai svajojau pamatyti tas vietoves, kur susidaro įgriuvos. Po nesėkmingo  artezinio gręžinio Aukštadvario miestelyje norėjome pamatyti kitas Lietuvoje esančias gamtos stichijas.

 Trakų kredito unijos keliautojai nakvynės ieškojome netoli Latvijos sienos Pasvalio rajone. Čia mūsų laukė viešbutis „Svečių namai“ su karšta vakariene ir malonia buitine aplinka. 

Grįžtant į namus

 Šeštadienio rytą, grįžtant  į namus, užsukome į  Antano Smetonos gimtinę ir Užugirio dvaro rūmus. Vos keletą sodybų turintis Užulėnio kaimas Ukmergės rajone prie Lėno miško yra populiari turistų lankymo vieta, kadangi čia gimė pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Pirmasis Lietuvos Prezidentas gimė 1874 metais Užulėnio kaime, vos keli kilometrai nuo Panevėžio rajono ribos. Užulėnyje prezidento A.Smetonos tėviškės vietą mena medine tvora aptverta teritorija. Joje pastatytas paminklas A. Smetonai atminti ir paminklinis stulpas, bylojantis, kad jis buvo ir Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras.

 Prezidento A. Smetonos dvaras yra vaizdingoje pietinėje Lėno ežero pakrantėje. Jis nutolęs 2 km į pietus nuo Lėno kaimo, 1 km į vakarus nuo Prezidento gimtinės – Užulėnio. Dvaro istorija prasideda kartu su A. Smetonos 60 – ies metų jubiliejumi. 1934 m., švenčiant Prezidento gimtadienį, buvo nutarta tėviškėje jam padovanoti ūkį. Tautos Vado Jubiliejaus dovanos komitetas, sudarytas daugiausia iš tautininkų, išleido A. Smetonai pagerbti Dovanos ženklus. Vienas kainavo 5 litus. Juos platinant,  buvo surinkta nemaža pinigų suma, ir už juos 1935 m. nupirkta 80 ha žemės. Didžiausią jos dalį sudarė žemė (Lėno palivarkas), įsigyta iš Taujėnų dvaro savininko kunigaikščio Konstantino Radvilos. Kita žemė buvo pirkta iš Lėno bažnyčios, Užulėnio mokyklos ir naujakurių. 25 ha miško A. Smetona gavo iš valstybės kaip Nepriklausomybės akto signataras. Tokiu būdu susiformavo apie 110, 2 ha žemės sklypas, kuris buvo pavadintas Užugirio kiemu.

Nauji įspūdžiai Baltijos kelyje

 Į namus grįžome Baltijos keliu. Grįžtant maloniai stebėjomės kaip įvairiose magistralės vietose buvo minimas Baltijos kelio 25-tis. Smagu buvo matyti besibūriuojančius žmones įvairiose kelio vietose  iš visos Lietuvos. Vieni jų kaip ir prieš 25 –rius metus stovėjo susikibę rankomis, kitur vyko mitingai prie paminklų, o mes nuotaikingai mojavome jiems pro autobuso langą. Pravažiuojant pro jau mūsų aplankytą Trakų rajono kryžių,  matėme kaip  tuo metu jis buvo gausiai apsuptas trakiečių,  apvainikuotas Lietuvos trispalvėmis ir atskirų regionų vėliavomis.

Kelionė dar labiau sustiprino kredito uniją

Pati geriausia priemonė, stiprinanti įstaigą yra kelionė. Ši jubiliejinė - Baltijos kelio 25-čio ir Trakų kredito unijos 10-mečio kelionė dar stipriau  sujungė Trakų kredito unijos narius, jos darbuotojus.  O ateityje mūsų laukia  ilgas Trakų kredito unijos veiklos kelias. Laukia didelė atsakomybė, artėjant  finansiniams pasikeitimams -  euro įvedimui Lietuvoje. Trakų kredito unija aktyviai planuoja dalyvauti  šiame mūsų Valstybei svarbiame procese.

 Mieli Trakų rajono žmonės, visai šalia Jūsų -  patyrusi Trakų kredito unija, sėkmingai gyvuojanti jau dešimt metų. Eikime su mumis kartu. Kredito unija – vietinis, bendruomeninis bankas, dirbantis tik savo žmonėms.  Atsakingai veikiame jau visą dešimt  metų, nenuvilsime Jūsų ir ateityje.

Pagarbiai, ilgametė Trakų kredito unijos valdybos pirmininkė Jadvyga Dzencevičienė

Svarbi informacija

Paskutinės naujienos

Atsisveikinimas su vienkartiniais indais

Ilgaamžiškumas, atsparumas atmosferos poveikiui – tai pagrindinės visose srityse paplitusio plastiko savybės. Tačiau tai ir viena labiausiai gamtą teršiančių medžiagų, kuri nesuyra šimtus metų. Tad artimiausiu metu turėsime visiškai atsisakyti daugybės mums jau įprastų plastikinių priemonių, daugiausia – vienkartinių indų. Europos Sąjunga pernai patvirtino planą uždrausti tokius vienkartinius plastikinius daikus kaip plastikiniai maišeliai, vienkartinės lėkštės bei įrankiai, šiaudeliai. Iki 2021 metų turėsime juos pakeisti daugkartinio naudojimo daiktais arba indais, pagamintais iš biologiškai skaidžių medžiagų: kartono, medienos, bambuko, palmių lapų, cukranendrių. Trakų rajono savivaldybė ragins renginių organizatorius jau nuo 2020 metų sausio viešuose renginiuose nenaudoti iš plastiko pagamintų vienkartinių indų. Iš parduotuvių lentynų laipsniškai dings ne tik plastikiniai vienkartiniai indai, bet ir plastikiniai maišeliai, plastikinės prekių pakuotės. Universali žaliava Naudojant polimerus gaminamos įvairios medžiagos, dar vadinamos plastikais, praėjusį šimtmetį buvo vienas didžiausių žmonijos išradimų. Pigūs, lengvi, atsparūs plastikai išsikovojo vietą visose ūkio šakose ir buityje. Plastikas – tai žaliava, kurią pakartotinai galima naudoti daugybę kartų, tačiau nustatyta, kad šimtus metų jis nesuyra ir gamtoje. Būtent ši savybė tampa aplinkos rykšte. Vandenynuose kaupiasi kelių kilometrų dydžio plastikinių maišelių, butelių, kitos plastikinės taros salos. Prisiriję šių šiukšlių žūva vandenynų gyvūnai, o sausumoje – paukščiai. Siekiant stabdyti šį procesą, nuspręsta visiškai nutraukti vienkartinių indų ir pakuočių gamybą bei naudojimą. Ne pirma iniciatyva Trakų rajonas nėra vienintelė Lietuvos savivaldybė, raginanti nenaudoti vienkartinių plastikinių indų renginiuose, kai kenksmingomis atliekomis virsta beveik visi šie panaudoti indai. Viena pirmųjų Europoje draudimą renginiuose naudoti vienkartines pakuotes įvedė Estijos sostinė Talinas dar šių metų kovo mėnesį. Dabar šią iniciatyvą perima ir Trakų savivaldybė. Vienkartiniai indai nėra visiškas blogis, jei tinkamai organizuojamas jų surinkimas ir išvalymas. Vasarą Lietuvoje buvo pavyzdžių, kai renginyje vienkartiniai plastikiniai puodeliai buvo pakeisti į taip pat plastikinius, tačiau daugkartinius. O kad jie neišsimėtytų, iš renginio dalyvių buvo imama depozitinė rinkliava, kuri atiduodama vartotojui, grąžinusiam indą. Panašiai Lietuvoje iškart pasiteisino depozitinė plastikinės, stiklinės ir metalinės gėrimų taros surinkimo sistema. Lietuvoje į specialius konteinerius surenkamos ir kitos plastikinės atliekos. Plastiko gamybos įmonės, gavusios šią žaliavą, išrūšiuoja, perlydo ir gamina naujus daiktus. Svarbu įsidėmėti, kad rūšiuojant plastiko atliekos turi būti švarios, neužterštos kitomis medžiagomis. Antraip jos keliauja į sąvartyną. Informacija parengta pagal projektą „Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Trakų rajone“. Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma siekia daugiau nei 823 tūkst. eurų, iš kurių 85 proc. sumos padengs ES Sanglaudos fondas, o likusią dalį – Trakų rajono savivaldybė.“

Skaityti daugiau... »

Pirmą kartą ištuštintų konteinerių turinys nemaloniai nustebino

Žinia, jog į bendrą komunalinių atliekų srautą patenkantys ir sąvartyne pūvantys rūbai, apavas, patalai, antklodės, užvalkalai, užuolaidos, medžiaginiai maišeliai, minkšti (pliušiniai, medžiaginiai) žaislai ir kiti tekstilės gaminiai bei jų atliekos reiškia ne vien tik brangių resursų švaistymą, bet ir padidėjusią aplinkos taršą. Nors natūralių medžiagų tekstilės atliekos nėra nuodingos, tačiau jos išskiria nemažai anglies dvideginio, skatinančio šiltnamio efektą. O štai sintetiniai ar sintetikos savo sudėtyje turintys gaminiai tampa agresyviais nuodais, patenkančiais į aplinką per dirvos vandenis. Tinkamai tvarkyti atliekas jau galima ir Trakų rajone Kaip ir kitas pakartotiniam panaudojimui tinkamas atliekas, tekstilės atliekas reikia rūšiuoti. Tačiau kyla klausimas – kur jas dėti ir kas už jas atsakingas? Už komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, įskaitant ir tekstilės atliekų surinkimą, yra atsakingos savivaldybės. Pagrindinė jų užduotis – užtikrinti visuotiną, kokybišką, vartotojui patogią ir prieinamą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą. Valstybiniame atliekų tvarkymo 2014–2020 m. plane nustatyta, kad savivaldybės, taikydamos įvairius atliekų surinkimo būdus ir priemones, privalo užtikrinti, kad jų valdomose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose, asmenims rūšiuojant atliekas jų susidarymo vietoje, atskirai būtų surenkamos komunalinės atliekos, taip pat ir tekstilės. Šis reikalavimas, iki 2020 m. atskirai surinkti tekstilės atliekas yra nustatytas ir Trakų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo plane. Pagal minėtą planą, savivaldybė įpareigota plėtoti rūšiuojamojo atliekų surinkimo sistemas bei suteikti tekstilės atliekų surinkimo priemones. Tad jau nuo rugsėjo mėnesio vidurio Atliekų tvarkymo programos ir Savivaldybės specialiosios aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšomis Trakų rajone pastatyta 15 tekstilės atliekų surinkimo konteinerių, kurie yra šiose atliekų surinkimo aikštelėse:

Trakų rajone tekstilės atliekas priima ir Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC) didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, kur kiekvienas gyventojas gali per metus nemokamai atiduoti 50 kg tiek tekstilės, tiek kitokių atliekų, netinkamų mesti į bendruosius komunalinius konteinerius. Šią aikštelę rasite Lentvaryje, Trakų g. 1a. Turinys nemaloniai nustebino – stinga rūšiavimo kultūros Spalio pradžioje Trakuose ir Lentvaryje įvyko pirmas tekstilės konteinerių aptarnavimas, beveik visi konteineriai buvo užpildyti 100%. Iš viso Lentvaryje ir Trakuose buvo surinkta 1 300 kg tekstilės atliekų. Deja, konteinerių turinys pateikė nemalonių siurprizų – Lentvaryje beveik visi konteineriai 60% buvo pripildyti buitinėmis atliekomis. Tad norime atkreipti gyventojų dėmesį, kad į tekstilės atliekoms skirtus konteinerius draudžiama mesti kitos rūšies atliekas bei primename, kad tekstilės atliekas į konteinerius galima mesti supakuotas polietileniniuose maišuose, švarias ir sausas. Tačiau į konteinerius negalima mesti purvinos, šlapios, cheminėmis medžiagomis užterštos, supelijusios tekstilės ir avalynės bei, kaip jau minėjome, kitokių nei tekstilės atliekų. Informacija parengta pagal projektą „Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Trakų rajone“. Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma siekia daugiau nei 823 tūkst. eurų, iš kurių 85 proc. sumos padengs ES Sanglaudos fondas, o likusią dalį – Trakų rajono savivaldybė.

Skaityti daugiau... »

Pagerbti mirusiuosius galima ir neteršiant gamtos

Gerėjant gyvenimui išauga ir vartojimo poreikiai. Nesaikingas vartojimas atskleidžia neatsakingus žmonių įpročius ir ten, kur to mažiausiai tikiesi – kapinėse, po Vėlinių pavertę jas sąvartynais. Artėjant mirusiųjų atminimo ir pagerbimo dienai, turgeliai ir prekybos centrai užverčiami žvakėmis indeliuose, gyvomis bei dirbtinėmis gėlėmis ir kitomis kapinių dekoracijomis. Tam prieš Vėlines pinigines atveria ir Trakų rajono savivaldybės gyventojai. Išdegusių žvakių indeliai, nuvytusios chrizantemos, purvinos sintetinės gėlės ir visa kita kapinių puošyba pavasarį, o kartais tik prieš kitų metų Vėlines keliauja į atliekų konteinerius. Trakų rajono savivaldybės Aplinkos apsaugos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausioji specialistė Inutė Neverovskienė teigia, kad beveik visos tokios kapinių puošybos priemonės virsta neperdirbamomis atliekomis. Pavyzdžiui, žvakučių indeliai netinka perdirbti, nes užteršti parafinu, plastikinės ar tekstilinės gėlės per kelis mėnesius išsipurvina ir vėl keliauja į sąvartyną arba yra sudeginamos. Atliekos, kur jos kauptųsi – ar namuose, ar sode ar kapinėse, – turi būti rūšiuojamos. Kapinių lankytojai privalo atskirti žaliąsias atliekas nuo kitų atliekų ir jas mesti į žaliosioms atliekoms skirtus konteinerius, o žvakių liekanas, išdegusias žvakides, vainikų kaspinus – į buitinių atliekų konteinerius. Kapinėse surenkamos žaliosios atliekos irgi dažnai keliauja į sąvartynus, nes sumetamos, sumaišomos kartu su plastikiniais maišeliais, gėlių vazonėliais, vainikų rėmais, kempinėmis. Tokios priemaišos kompostui netinka. Tvarkant artimųjų kapus ekologiškiau yra sodinti daugiametes gėles (rudeninius astrus, įvairių rūšių šilokus, žemaūges smilgas ar svogūnines gėles), kurios kiekvieną pavasarį ar rudenį vėl ir vėl pražysta. Žinoma, joms prižiūrėti reikia skirti vos daugiau laiko negu atnešti jau surištą kapinių puokštę, bet daug mažiau laiko negu sodinti ir prižiūrėti vienmetes gėles. Dabar pats metas pasodinti vieną kitą tulpės ar narcizo svogūnėlį, kuris kiekvieną pavasarį papuoš artimojo kapavietę. Taip pat labai džiugu kai atnešama gyva, o ne dirbtinė gėlė ir pamerkiama į vazą, o paskui nuvytusi išnešama į žaliųjų atliekų surinkimo vietą. Pastaruoju metu madinga kapus papuošti iš gyvų ar sausų gėlių pagamintomis puokštėmis ar vainikėliais – gamta už tai Jums padėkos. Per Vėlines būkime sąmoningi rodydami dėmesį velionims ant kapų uždegdami vieną ar dvi žvakeles, o nesukurdami visą jų laužą. Nekenkime aplinkai, kurioje gyvename patys ir mūsų vaikai. Informacija parengta pagal projektą „Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Trakų rajone“. Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma siekia daugiau nei 823 tūkst. eurų, iš kurių 85 proc. sumos padengs ES Sanglaudos fondas, o likusią dalį – Trakų rajono savivaldybė.

Skaityti daugiau... »

Apklausa

Ar lankėtės kada nors Aukštadvaryje?

 

 

 

 

 

 

 

  Rezultatai

Dabar tinklapyje

Mes turime 9 svečius online

Prisijungti