1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer>

SpausdintiEl. paštas

Aukštadvario šimtametes mokyklos: optimizuoti ar sunaikinti, arba kam labiau pasiseks?

Trakų rajono valdžia siekia mokyklų optimizavimo


Aukštadvario žemės ūkio mokyklos pastatas

Jau ne vienerius metus Aukštadvaryje verda aistros dėl dviejų šimtamečių mokyklų – vidurinės, įsteigtos 1918 metais, ir žemės ūkio, įsteigtos 1923 metais, – likimo. Vykstant įvairioms valdžios švietimo pertvarkoms dėl mažo mokinių skaičiaus Aukštadvaryje gali nelikti vidurinės mokyklos, todėl norima sujungti dvi mokyklas į vieną, tik niekaip neaišku, ar vidurinė mokykla bus prijungta prie žemės ūkio mokyklos, ar žemės ūkio mokykla prie vidurinės. Interpretacijų, siūlymų yra įvairiausių. Šį kartą skaitytojams pateikiame keletą iš jų. Spausdiname „Trakų žemės“ pokalbius su abiejų mokyklų vadovais, mokytojomis ir Aukštadvario seniūne.


Aukštadvario žemės ūkio mokyklos direktorius Jonas KAZLAUSKAS

Kada prasidėjo kalbos dėl mokyklų optimizavimo?

Kalbos prasidėjo tuomet, kada Aukštadvario vidurinė mokykla įsikėlė į Aukštadvario žemės ūkio mokyklos patalpas 2002 metais. Jau tuomet buvo kalbama apie šių mokymosi įstaigų jungimosi variantą, kad turėtų būti viena mokymosi institucija Aukštadvaryje. Bet kaip buvo, taip ir liko iki šios dienos Aukštadvario žemės ūkio mokykla atskirai ir Aukštadvario vidurinė mokykla atskirai. 2011 m. rugsėjo 29 d. Trakų r. savivaldybė priėmė sprendimą perimti Aukštadvario žemės ūkio mokyklos steigėjo funkcijas iš Švietimo ir mokslo ministerijos nuo 2012 metų rugsėjo 1 d., išsprendus Aukštadvario žemės ūkio mokyklos finansinių įsipareigojimų klausimus.

Paaiškinkite skaitytojams, ką reiškia steigėjo funkcijos?

Pagal steigėjo funkciją Aukštadvario žemės ūkio mokykla turėtų priklausyti Trakų r. savivaldybei, o dabar mes tiesiogiai priklausome Švietimo ir mokslo ministerijai.

Kodėl savivaldybės sprendimas nebuvo įgyvendintas?

Švietimo ir mokslo ministerija nesutiko, kadangi iš jos buvo prašoma papildomų pinigų. Trakų r. savivaldybė rėmėsi mokyklos parengtu investicijų projektu, pagal kurį buvo numatyta renovuoti centrinį mokyklos pastatą. Investicijų projekte buvo numatyti net trys renovavimo etapai. Pirmajam buvo reikalingi 3 milijonai litų, antrajam – 7 mln. litų, trečiajam – 10 mln. litų. Ministerija apie šiuos pinigus nekalbėjo, dėl to šitas reikalas buvo sustabdytas.

O kas įvyko po to?

O po šito sprendimo Trakų r. savivaldybės meras parašė raštą ministerijai, kad atsisako žemės ūkio mokyklos. Tuomet mūsų mokyklos bendruomenė, Aukštadvario vidurinės mokyklos bendruomenė, visa Aukštadvario bendruomenė buvo sukviesta į bendrą susirinkimą. Į jį buvo pakviesti ir Trakų r. valdžios atstovai. Aiškinomės, kodėl toks sprendimas buvo priimtas. Po to pokalbio meras sprendimą atšaukė, ir dabar klausimas vėl liko atviras. Todėl 2012 m. kovo 29 d. Trakų rajono  savivaldybė vėl priėmė naują sprendimo redakciją, kad perima mokyklą savo žinion.

Praėjo beveik metai. Kas įvyko per šį laiką ir kas laukia ateityje?

Neseniai pasikeitus Trakų r. vadovybei, savivaldybės administracija teikė savo siūlymą abiems mokyklų vadovams peržiūrėti, kaip mokyklos galėtų egzistuoti ateityje. Ir tuomet Aukštadvario žemės ūkio mokyklos direktorius Kazlauskas ir vidurinės mokyklos direktorius Valančiauskas su bendruomenių pirmininkais susirinko į krūvą ir kalbėjosi, tačiau bendro sprendimo nerado.

Kodėl neradote bendro sprendimo?

Nes kiekviena mokymosi institucija teikė savo siūlymus, o jie skirtingi. Žemės ūkio mokykla siūlė pagrindinį variantą – abi mokslo institucijas sujungti į vieną juridinį vienetą ir pavadinti Aukštadvario mokykla, kurioje turėtų atsidurti ir profesinis rengimas, ir bendrasis ugdymas. Tačiau šiam siūlymui nepritarė vidurinė mokykla. Aukštadvario vidurinės mokyklos siūlymas yra vienas vienintelis  – prisijungti Aukštadvario žemės ūkio mokyklą prie savęs, kaip skyrių. Be pirmo varianto, pasiūlėme dar du. Naujasis, apie kurį mes nekalbėjome visą dešimtmetį, tai prie Aukštadvario žemės ūkio mokyklos prijungti vidurinę mokyklą, trečias variantas – nieko nedaryti, kaip yra, taip palikti abi mokyklas.  Siūlėme tris variantus, bet bendro sprendimo nesuradome. Jeigu mes nesusijungiame arba neprisijungiame, tai nuo 2015 metų Aukštadvaryje gali likti tik pagrindinė mokykla, o profesinė mokykla, jeigu akredituos vidurinio ugdymo programą, ir liks tokia, kokia yra iki šiol, bei galės vykdyti vidurinio ugdymo programą. Akreditaciją mes jau galėjome įvykdyti 2011 metais, yra švietimo ministro įsakymas, bet ji neįvykdyta iki šios dienos vien dėl to, kad vidurinė mokykla sukėlė sąmyšį ir paveikė politikus. Dėl to mūsų akreditacija buvo sustabdyta. Čia reikalai stovi iki šios dienos. Laikas bėga greitai, akreditacija turi būti įvykdyta iki 2015 metų, kad būtų galima vykdyti vidurinio ugdymo programą. Jei akreditacija neįvyks, Aukštadvaryje liks tik pagrindinė mokykla (vėliau – progimnazija), o iš profesinės mokyklos – tik amatų mokykla. Tokios perspektyvos.

Tai šią problemą reikia išspręsti iki 2015 metų?

Ją reikėjo išspręsti labai seniai. Klausimą turi nagrinėti vidurinės mokyklos steigėjas Trakų r. savivaldybė ir žemės ūkio mokyklos steigėjas Švietimo ir mokslo ministerija. Aš, kaip vadovas, visą laiką akcentavau, kad man svarbu, kokia bus Aukštadvario mokyklų ateitis. Žiūriu, kas dedasi aplinkui. Onuškio vidurinė mokykla liks tik pagrindinė, o laikui bėgant – tik progimnazija. Netoliese yra Semeliškių vidurinė mokykla, ji irgi neišliks. Lygiai tas pats laukia ir su Stakliškių mokykla. Visas šitas mūsų regionas yra Aukštadvario žemės ūkio mokyklos kontingentas. Jeigu mes ir išliktume normaliai, tai tas kontingentas, manau, ne didėtų, o mažėtų, nes vidurinėse mokyklose yra silpnai besimokančių mokinių, bet jie laikomi vien tik dėl to, kad mokykla gautų krepšelį. Jei mes būtume savivaldybės žinioje, tai galėtume didinti profesinės mokyklos krepšelių skaičių ir žymiai geriau gyventi. Žemės ūkio mokykloje mokosi 235 mokiniai, o vidurinėje – 163. Skirtumas yra. Antra vertus, į mūsų mokyklą ateina įgyti ne tik tinkamą kvalifikaciją, bet ir vidurinį išsilavinimą. Tai mūsų perspektyvos geresnės ir dosnesnės, nei vidurinės mokyklos. Jei mes taptume vidurinės mokyklos skyriumi, tai grėsmės būtų šalia. Vidurinė mokykla skelbtų priėmimą į profesinio ugdymo programas. Ar mokinys eitų į vidurinę mokyklą įgyti profesijos? Tikrai ne. Iš karto kontingentas sumažėtų. Ir jei kontingento nebūtų, iš karto mes nyktume. Dėl mokinių skaičiaus mažėjimo nei vidurinė mokykla, nei žemės ūkio mokykla negalėtų akredituoti vidurinio ugdymo programos. Mūsų mokyklą lanko per 60 proc. rajone gyvenančių šeimų vaikų. Tai kur jie pasidės, sėdės namuose? Mes vykdėme tėvų apklausą. Vienas iš klausimų buvo, kodėl Jūsų vaikai renkasi Aukštadvario žemės ūkio mokyklą? Apie 43 proc. tėvų atsakė todėl, kad jų vaikai įgauna profesinį ir vidurinį išsilavinimą. Dar kas svarbu, apie 9 proc. tėvų vaikus siunčia mokytis į žemės ūkio mokyklą todėl, kad jie patys ją baigė.


Aukštadvario vidurinės mokyklos direktorius Arūnas VALANČIAUSKAS

Kokios iškilo mokyklos ateities problemos?

Dabar, kai Švietimo ir mokslo ministerija, vykdydama Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavedimą, pateikė pasiūlymus (2013-02-12 Nr. SR-658) dėl svarbiausių rodiklių ir prioritetinių priemonių, kurios reikalingos šešioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatoms įvykdyti, problema kaip ir nyksta. Programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių plano 8.1.3 punkte yra siūloma peržiūrėti Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisykles, Vidurinio ugdymo programų akreditacijos kriterijų ir jos vykdymo tvarkos aprašą ir, esant poreikiui, parengti  Švietimo įstatymo pataisas. Mūsų mokyklos rezultatai įvairiose srityse atitinka gimnazijai keliamus reikalavimus, tačiau pagal dabar galiojantį Švietimo įstatymą ir „Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių“ 26.8.1.1. – 26.8.1.3. punktus mokykloje trūksta mokinių vienuoliktoje klasėje. Ir tai vienintelis kriterijus, kuris kūrė probleminę situaciją dėl mūsų mokyklos ateities. Tad dabartinės Vyriausybės vykdoma politika švietimo srityje turėtų palankiai išspręsti šią mūsų problemą (leistų komplektuoti 11-12 klasėse po vieną klasę), ir pagal Trakų rajono tarybos patvirtintą strateginį mokyklų pertvarkos planą Aukštadvaryje turėtų išlikti vidurinė mokykla, kuri ateityje taptų gimnazija. Šiuo metu mūsų mokyklos 5-12 klasėse mokosi 161 mokinys. Mūsų mokykloje suburtas puikiai dirbantis ir kuriantis kolektyvas, geras mikroklimatas, todėl kolektyve nėra darbuotojų kaitos, dirba visi mokytojai specialistai, kurių parengti mokiniai sėkmingai dalyvauja dalykinėse olimpiadose, konkursuose, džiugina puikiais valstybinių egzaminų rezultatais. Dauguma mokinių renkasi laikyti valstybinius egzaminus, juos sėkmingai išlaiko. Pavyzdžiui, 2011 m. daugiau kaip 53 proc. abiturientų, laikiusių lietuvių kalbos (gimtosios) egzaminą, gavo 50-99 balų įvertinimus. Mokiniai aktyviai dalyvauja tarptautiniuose konkursuose, rajono ir respublikos projektų konkursuose ir olimpiadose. Mokyklos meno, sporto kolektyvai pasirodo Lietuvos mokyklose, dalyvauja seniūnijos, rajono, respublikos šventėse ir konkursuose. Kaip ir visos mokyklos gyvename taupiai, tačiau neturime finansinių įsiskolinimų, be to, kiekvienais metais ieškome būdų, kaip atnaujinti mokyklos materialinę bazę. Skatiname mokinius, darbuotojus dalyvauti įvairiuose projektuose. Projektai teikti Tautinių mažumų departamentui, Krašto apsaugos ministerijai, Trakų r. savivaldybei ir kitoms institucijoms. Plačiai taikome moderniąsias technologijas ugdymo procese. Įgyvendinami projektai keičia mokyklos įvaizdį, atlieka mokyklos kultūros ir veiklos sklaidą, sutelkia komandą ir įpareigoja bendruomenės narius tobulėti. Džiugu dirbti tokiame kolektyve, todėl bet kokios kalbos apie mokyklos uždarymą, prijungimą ar mažinimą labai skaudina. Čia dirbu jau 22 metus ir todėl abejingas mokyklos likimui tikrai negaliu būti.

Koks mokyklų jungimosi variantas, Jūsų nuomone, būtų netinkamiausias?

Pats blogiausias variantas būtų, jei rajono taryba nuspręstų, kad Aukštadvaryje nereikalinga vidurinė mokykla ir tik žemės ūkio mokyklai būtų suteikta teisė vykdyti vidurinį ugdymą. Nemanau, kad profesinė mokykla nereikalinga: visada atsiras vaikų, kurie nenorės siekti aukštesnio išsilavinimo, nebeturės motyvacijos toliau mokytis, jiems bus reikalinga tik specialybė, tad turi būti užtikrintas ir tokių mokinių gebėjimų ugdymas. Pasidomėjau, kiek mokinių išeina iš mūsų mokyklos į šalia esančią profesinę mokyklą: 2012 m. – 3, 2011 m. – 5, 2010 m. – 4. Vadinasi, tik 12 mūsų mokyklos mokinių šiuo metu mokosi Aukštadvario žemės ūkio mokykloje. Jie čia kuria savo gyvenimo kelią. Gabių mokinių teisės neturi būti ribojamos, atvirkščiai, minėtos dabartinės, 16-osios Vyriausybės, prioritetinių priemonių plano 8.1.12. punkte kaip tik akcentuojamas dėmesys gabiems ir talentingiems vaikams.

Aukštadvario vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoja Regina MONKEVIČIENĖ Kokią Jūs matote mokyklų ateitį?

Aš, žinoma, labai noriu, kad būtų vidurinė mokykla. Tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad Aukštadvaryje neliktų tokios gilias tradicijas, tokią gražią istoriją turinčios vidurinės mokyklos. Visą gyvenimą praleidau Aukštadvaryje. Už 3 km nuo miestelio – Sredninkų kaimas, mano tėviškė. Aš pati 11 metų mokiausi šioje mokykloje. Kiekvieną rytą ėjau pėsčia tuos tris kilometrus, nes joks autobusas tuo metu nekursavo. 1965 m. baigiau mokyklą, studijavau, o dabar daugybę metų čia dirbu. Šią mokyklą baigė ir mano brolis, trys pusseserės. O abu mano vaikai baigė šią mokyklą su pagyrimu. Abu įsigijo aukštąjį išsilavinimą ir gražiu žodžiu mini mokyklos mokytojus, atidavusius savo širdį ir žinias, nurodžiusius kelius, kaip siekti aukštesnių tikslų. Žodžiu, visa mano giminė baigė šią mokyklą, ir aš negaliu turėti kitos minties ir įsivaizduoti, kad miestelis gali likti be vidurinės mokyklos. Mes einame pirmyn, o ne atgal. Mokyklai jau 95 metai. Negi laisvoje Lietuvoje jos gali nelikti?

Aukštadvario vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, istorijos mokytoja metodininkė Audronė VARANKEVIČIENĖ

Kokia Jūsų nuomonė dėl mokyklų likimo?

Man, kaip istorikei, tikriausiai būtų pats skaudžiausias dalykas, jei tokia gyvenvietė, turinti per 1000 gyventojų, liktų be vidurinės mokyklos. Neteko girdėti, kad tarpukario Lietuvoje, kada buvo privalomas pradinis ugdymas, nebūtų valsčiaus, kuris neturėtų savo pradinės mokyklos. Atėjome į  nepriklausomybės laikus 1990-aisiais metais. Buvo uždarytos mažos kaimo mokyklėlės, tačiau kiekvienos seniūnijos siekiamybė, kad išliktų pagrindinės ir vidurinės mokyklos kaimo vietovėse. Reikia įsivaizduoti, kaip atrodys, jeigu gabus vaikas negalės mokytis vidurinėje mokykloje. Svajojame apie gražią  Aukštadvario miestelio ateitį, matome augančias sodybas, stebime įsikuriančias jaunas šeimas. 50 kilometrų atstumas šiais laikais jau nieko nebegąsdina: turime šeimų, kurios kiekvieną dieną važiuoja dirbti ne tik į Trakus, bet ir į Vilnių. Vadinasi, jei gyvenvietė bus patraukli, įsikurs dar daugiau jaunų šeimų ir gal jų vaikučiai taps Aukštadvario vidurinės mokyklos mokiniai. Mes privalome galvoti apie ateitį, apie perspektyvą ir pasirinkti geriausią išeitį. Tegul išlieka ir profesinis mokymas. Pasirinkimo galimybė – tik gyvenvietės privalumas.


Aukštadvario seniūnė Jadvyga DZENCEVIČIENĖ

Kokia Jūsų nuomonė dėl mokyklų tolimesnės veiklos, kaip įprasta sakyti, optimizavimo?

Tai labai svarbus klausimas. Jį sprendžiame jau 10 metų ir vis negalime išspręsti. Aš prašau vieno, kad Aukštadvaryje, tokiame puikiame miestelyje, išliktų vidurinė mokykla, kuri pereitų į gimnazijos statusą. Juk ateities kartos mums, įstaigų vadovams, nedovanotų, jeigu nebūtų Aukštadvario mokyklose vidurinio išsilavinimo programų. Dėl to skubiai reikia spręsti, kaip sujungti ir išsaugoti abi mokyklas. Likusios po vieną dėl moksleivių skaičiaus trūkumo Aukštadvaryje nei viena mokykla netaptų gimnazija. Nebent po 2015 m. išliktų Lietuvoje neakredituotos vidurinės mokyklos. Aš labai vertinu abi mokyklas. Tačiau Aukštadvario žemės ūkio mokykla išsaugojo gražius technikumo rūmus, kurie ir šiandieną yra Aukštadvario seniūnijos pasididžiavimas. Man teko žiūrėti 1959–1960 m. nuotraukas, kada miestelis atrodė toks varganas, aplinkui lūšnelės, akmenimis grįsta Technikumo gatvė ir čia pat statomi didžiausi rūmai. Tai buvo svarbus laiko tarpsnis Aukštadvario mokslo įstaigų istorijoje ir mes negalime užversti šios istorijos puslapių. Diskusijos tęsiasi. Bet pažiūrėkime iš vaiko prizmės, kas jam yra geriau, ar atsikėlus rytą, apsuptu gamtos grožiu takeliu, žingsniuoti ramiai į Aukštadvario mokyklas, ar grūstis į autobusiuką, skubėti, kad nepavėluotų, jei mokykla Trakuose ar dar kitur, už kelių dešimčių kilometrų. Kai vidurinės mokyklos direktorius pasitarimo metu sakė, kad Aukštadvario vidurinei mokyklai geriau būti Trakų gimnazijos skyriumi, o žemės ūkio mokyklai jis pasiūlė tapti Alytaus profesinio mokymo centro skyriumi, aš tuomet išdidžiai pasakiau, kad palaikau Aukštadvario žemės ūkio mokyklą. Kaip jausis Aukštadvario bendruomenė, jei Alytaus ar dar kitoks mokymo centras taps visos mokymo bazės šeimininku? Mes jau turime tokių skaudžių pavyzdžių, štai Aukštadvario hidroelektrinė priklauso Mažeikiams, o Skrebės ežero pakrantė – Vilniaus Gedimino technikos universitetui. O kai norime švęsti Jonines prie Skrebės ežero, tuomet seniūnija rašo raštą, kuriame prašo leisti Aukštadvario gyventojams surengti šventę prie miestelyje esančio ežero. Kam tuomet siūloma kartoti tokias klaidas? Juolab kad Aukštadvario žemės ūkio mokyklos rūmai jau dalinai renovuojami iš Trakų krašto VVG strategijos projektų. Džiaugiuosi, kad tvirtą žodį ketina tarti Švietimo ir mokslo ministerija bei Trakų rajono savivaldybė. Svarbiausia, kad rezultatas būtų patogus Aukštadvario seniūnijos gyventojams. Patogus tiems, kurie ir ateityje išliks finansiškai pajėgūs vežioti savo vaikus į gimnaziją bei samdyti repetitorius ir tiems, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių atsikėlė gyventi į socialinius būstus.

Kalbėjosi Auksė KEKYTĖ

ir Juozas VERCINKEVIČIUS

Danos Buinickaitės ir Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Svarbi informacija

Paskutinės naujienos

Atsisveikinimas su vienkartiniais indais

Ilgaamžiškumas, atsparumas atmosferos poveikiui – tai pagrindinės visose srityse paplitusio plastiko savybės. Tačiau tai ir viena labiausiai gamtą teršiančių medžiagų, kuri nesuyra šimtus metų. Tad artimiausiu metu turėsime visiškai atsisakyti daugybės mums jau įprastų plastikinių priemonių, daugiausia – vienkartinių indų. Europos Sąjunga pernai patvirtino planą uždrausti tokius vienkartinius plastikinius daikus kaip plastikiniai maišeliai, vienkartinės lėkštės bei įrankiai, šiaudeliai. Iki 2021 metų turėsime juos pakeisti daugkartinio naudojimo daiktais arba indais, pagamintais iš biologiškai skaidžių medžiagų: kartono, medienos, bambuko, palmių lapų, cukranendrių. Trakų rajono savivaldybė ragins renginių organizatorius jau nuo 2020 metų sausio viešuose renginiuose nenaudoti iš plastiko pagamintų vienkartinių indų. Iš parduotuvių lentynų laipsniškai dings ne tik plastikiniai vienkartiniai indai, bet ir plastikiniai maišeliai, plastikinės prekių pakuotės. Universali žaliava Naudojant polimerus gaminamos įvairios medžiagos, dar vadinamos plastikais, praėjusį šimtmetį buvo vienas didžiausių žmonijos išradimų. Pigūs, lengvi, atsparūs plastikai išsikovojo vietą visose ūkio šakose ir buityje. Plastikas – tai žaliava, kurią pakartotinai galima naudoti daugybę kartų, tačiau nustatyta, kad šimtus metų jis nesuyra ir gamtoje. Būtent ši savybė tampa aplinkos rykšte. Vandenynuose kaupiasi kelių kilometrų dydžio plastikinių maišelių, butelių, kitos plastikinės taros salos. Prisiriję šių šiukšlių žūva vandenynų gyvūnai, o sausumoje – paukščiai. Siekiant stabdyti šį procesą, nuspręsta visiškai nutraukti vienkartinių indų ir pakuočių gamybą bei naudojimą. Ne pirma iniciatyva Trakų rajonas nėra vienintelė Lietuvos savivaldybė, raginanti nenaudoti vienkartinių plastikinių indų renginiuose, kai kenksmingomis atliekomis virsta beveik visi šie panaudoti indai. Viena pirmųjų Europoje draudimą renginiuose naudoti vienkartines pakuotes įvedė Estijos sostinė Talinas dar šių metų kovo mėnesį. Dabar šią iniciatyvą perima ir Trakų savivaldybė. Vienkartiniai indai nėra visiškas blogis, jei tinkamai organizuojamas jų surinkimas ir išvalymas. Vasarą Lietuvoje buvo pavyzdžių, kai renginyje vienkartiniai plastikiniai puodeliai buvo pakeisti į taip pat plastikinius, tačiau daugkartinius. O kad jie neišsimėtytų, iš renginio dalyvių buvo imama depozitinė rinkliava, kuri atiduodama vartotojui, grąžinusiam indą. Panašiai Lietuvoje iškart pasiteisino depozitinė plastikinės, stiklinės ir metalinės gėrimų taros surinkimo sistema. Lietuvoje į specialius konteinerius surenkamos ir kitos plastikinės atliekos. Plastiko gamybos įmonės, gavusios šią žaliavą, išrūšiuoja, perlydo ir gamina naujus daiktus. Svarbu įsidėmėti, kad rūšiuojant plastiko atliekos turi būti švarios, neužterštos kitomis medžiagomis. Antraip jos keliauja į sąvartyną. Informacija parengta pagal projektą „Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Trakų rajone“. Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma siekia daugiau nei 823 tūkst. eurų, iš kurių 85 proc. sumos padengs ES Sanglaudos fondas, o likusią dalį – Trakų rajono savivaldybė.“

Skaityti daugiau... »

Pirmą kartą ištuštintų konteinerių turinys nemaloniai nustebino

Žinia, jog į bendrą komunalinių atliekų srautą patenkantys ir sąvartyne pūvantys rūbai, apavas, patalai, antklodės, užvalkalai, užuolaidos, medžiaginiai maišeliai, minkšti (pliušiniai, medžiaginiai) žaislai ir kiti tekstilės gaminiai bei jų atliekos reiškia ne vien tik brangių resursų švaistymą, bet ir padidėjusią aplinkos taršą. Nors natūralių medžiagų tekstilės atliekos nėra nuodingos, tačiau jos išskiria nemažai anglies dvideginio, skatinančio šiltnamio efektą. O štai sintetiniai ar sintetikos savo sudėtyje turintys gaminiai tampa agresyviais nuodais, patenkančiais į aplinką per dirvos vandenis. Tinkamai tvarkyti atliekas jau galima ir Trakų rajone Kaip ir kitas pakartotiniam panaudojimui tinkamas atliekas, tekstilės atliekas reikia rūšiuoti. Tačiau kyla klausimas – kur jas dėti ir kas už jas atsakingas? Už komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, įskaitant ir tekstilės atliekų surinkimą, yra atsakingos savivaldybės. Pagrindinė jų užduotis – užtikrinti visuotiną, kokybišką, vartotojui patogią ir prieinamą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą. Valstybiniame atliekų tvarkymo 2014–2020 m. plane nustatyta, kad savivaldybės, taikydamos įvairius atliekų surinkimo būdus ir priemones, privalo užtikrinti, kad jų valdomose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose, asmenims rūšiuojant atliekas jų susidarymo vietoje, atskirai būtų surenkamos komunalinės atliekos, taip pat ir tekstilės. Šis reikalavimas, iki 2020 m. atskirai surinkti tekstilės atliekas yra nustatytas ir Trakų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo plane. Pagal minėtą planą, savivaldybė įpareigota plėtoti rūšiuojamojo atliekų surinkimo sistemas bei suteikti tekstilės atliekų surinkimo priemones. Tad jau nuo rugsėjo mėnesio vidurio Atliekų tvarkymo programos ir Savivaldybės specialiosios aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšomis Trakų rajone pastatyta 15 tekstilės atliekų surinkimo konteinerių, kurie yra šiose atliekų surinkimo aikštelėse:

Trakų rajone tekstilės atliekas priima ir Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC) didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse, kur kiekvienas gyventojas gali per metus nemokamai atiduoti 50 kg tiek tekstilės, tiek kitokių atliekų, netinkamų mesti į bendruosius komunalinius konteinerius. Šią aikštelę rasite Lentvaryje, Trakų g. 1a. Turinys nemaloniai nustebino – stinga rūšiavimo kultūros Spalio pradžioje Trakuose ir Lentvaryje įvyko pirmas tekstilės konteinerių aptarnavimas, beveik visi konteineriai buvo užpildyti 100%. Iš viso Lentvaryje ir Trakuose buvo surinkta 1 300 kg tekstilės atliekų. Deja, konteinerių turinys pateikė nemalonių siurprizų – Lentvaryje beveik visi konteineriai 60% buvo pripildyti buitinėmis atliekomis. Tad norime atkreipti gyventojų dėmesį, kad į tekstilės atliekoms skirtus konteinerius draudžiama mesti kitos rūšies atliekas bei primename, kad tekstilės atliekas į konteinerius galima mesti supakuotas polietileniniuose maišuose, švarias ir sausas. Tačiau į konteinerius negalima mesti purvinos, šlapios, cheminėmis medžiagomis užterštos, supelijusios tekstilės ir avalynės bei, kaip jau minėjome, kitokių nei tekstilės atliekų. Informacija parengta pagal projektą „Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Trakų rajone“. Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma siekia daugiau nei 823 tūkst. eurų, iš kurių 85 proc. sumos padengs ES Sanglaudos fondas, o likusią dalį – Trakų rajono savivaldybė.

Skaityti daugiau... »

Pagerbti mirusiuosius galima ir neteršiant gamtos

Gerėjant gyvenimui išauga ir vartojimo poreikiai. Nesaikingas vartojimas atskleidžia neatsakingus žmonių įpročius ir ten, kur to mažiausiai tikiesi – kapinėse, po Vėlinių pavertę jas sąvartynais. Artėjant mirusiųjų atminimo ir pagerbimo dienai, turgeliai ir prekybos centrai užverčiami žvakėmis indeliuose, gyvomis bei dirbtinėmis gėlėmis ir kitomis kapinių dekoracijomis. Tam prieš Vėlines pinigines atveria ir Trakų rajono savivaldybės gyventojai. Išdegusių žvakių indeliai, nuvytusios chrizantemos, purvinos sintetinės gėlės ir visa kita kapinių puošyba pavasarį, o kartais tik prieš kitų metų Vėlines keliauja į atliekų konteinerius. Trakų rajono savivaldybės Aplinkos apsaugos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausioji specialistė Inutė Neverovskienė teigia, kad beveik visos tokios kapinių puošybos priemonės virsta neperdirbamomis atliekomis. Pavyzdžiui, žvakučių indeliai netinka perdirbti, nes užteršti parafinu, plastikinės ar tekstilinės gėlės per kelis mėnesius išsipurvina ir vėl keliauja į sąvartyną arba yra sudeginamos. Atliekos, kur jos kauptųsi – ar namuose, ar sode ar kapinėse, – turi būti rūšiuojamos. Kapinių lankytojai privalo atskirti žaliąsias atliekas nuo kitų atliekų ir jas mesti į žaliosioms atliekoms skirtus konteinerius, o žvakių liekanas, išdegusias žvakides, vainikų kaspinus – į buitinių atliekų konteinerius. Kapinėse surenkamos žaliosios atliekos irgi dažnai keliauja į sąvartynus, nes sumetamos, sumaišomos kartu su plastikiniais maišeliais, gėlių vazonėliais, vainikų rėmais, kempinėmis. Tokios priemaišos kompostui netinka. Tvarkant artimųjų kapus ekologiškiau yra sodinti daugiametes gėles (rudeninius astrus, įvairių rūšių šilokus, žemaūges smilgas ar svogūnines gėles), kurios kiekvieną pavasarį ar rudenį vėl ir vėl pražysta. Žinoma, joms prižiūrėti reikia skirti vos daugiau laiko negu atnešti jau surištą kapinių puokštę, bet daug mažiau laiko negu sodinti ir prižiūrėti vienmetes gėles. Dabar pats metas pasodinti vieną kitą tulpės ar narcizo svogūnėlį, kuris kiekvieną pavasarį papuoš artimojo kapavietę. Taip pat labai džiugu kai atnešama gyva, o ne dirbtinė gėlė ir pamerkiama į vazą, o paskui nuvytusi išnešama į žaliųjų atliekų surinkimo vietą. Pastaruoju metu madinga kapus papuošti iš gyvų ar sausų gėlių pagamintomis puokštėmis ar vainikėliais – gamta už tai Jums padėkos. Per Vėlines būkime sąmoningi rodydami dėmesį velionims ant kapų uždegdami vieną ar dvi žvakeles, o nesukurdami visą jų laužą. Nekenkime aplinkai, kurioje gyvename patys ir mūsų vaikai. Informacija parengta pagal projektą „Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra Trakų rajone“. Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma siekia daugiau nei 823 tūkst. eurų, iš kurių 85 proc. sumos padengs ES Sanglaudos fondas, o likusią dalį – Trakų rajono savivaldybė.

Skaityti daugiau... »

Apklausa

Ar lankėtės kada nors Aukštadvaryje?

 

 

 

 

 

 

 

  Rezultatai

Dabar tinklapyje

Mes turime 8 svečius online

Prisijungti